Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas

Vieni priešdėliniai veiksmažodžiai esamajame arba būtajame kartiniame laike atitraukia kirtį į priešdėlį, kiti kirčio neatitraukia. Tas kirčio šokinėjimas vyksta pagal tam tikras taisykles.

Esamajame laike (i)a ir i asmenuotės dviskiemeniai veiksmažodžiai kirtį atitraukia į priešdėlį šiais atvejais:

a) jei jų šaknyje tėra vienas balsis a, e, i ar u, pvz.:

kãsa – škasu, škasi, škasa, škasame, škasate;

žàgsi – nèžagsiu, nèžagsi, nèžagsime, nèžagsite;

dẽda – pàdedu, pàdedi, pàdeda, pàdedame, pàdedate;

rta – àtritu, àtriti, àtrita, àtritame, àtritate;

sùka – sùsuku, sùsuki, sùsuka, sùsukame, sùsukate; bet: negaliù, negal, negãli... neturiù, netur, netùri (priešdėlis ne- tų žodžių kirčio neatitraukia, nors kiti priešdėliai jį atitraukia, pvz.: šgaliu, šturiu, pàgaliu, pàturiu);

b) jei bendraties šakniniai dvigarsiai il, im, in, ir esamajame laike virsta tvirtagaliais el, em, en, er, pvz.:

vikti, veka – àpvelku, àpvelki, àpvelka, àpvelkame, àpvelkate;

kristi, kreta – sùkremtu, sùkremti, sùkremta, sùkremtame, sùkremtate;

riñkti, reñka – šrenku, šrenki, šrenka, šrenkame, šrenkate;

kisti, keta – pàkertu, pàkerti, pàkerta, pàkertame, pàkertate;

c) jei (i)a asmenuotės esamojo laiko veiksmažodis turi šaknyje tvirtagalį mišrųjį dvigarsį al, am, ar, o bendratyje kirčiuotą priesagą -́ti, pvz.:

kalb́ti, kaba – pàkalbu, pàkalbi, pàkalba, pàkalbame, pàkalbate;

skamb́ti, skaba – sùskambu, sùskambi, sùskamba, sùskambame, sùskambate;

varv́ti, vava – sùvarvu, sùvarvi, sùvarva, sùvarvame, sùvarvate.

Kitais atvejais dviskiemeniai veiksmažodžiai, turintys esamajame laike tvirtagalę priegaidę, kirčio į priešdėlį neatitraukia, pvz.:

kesti, kečia —pakečia;

tyl́ti, tỹli – patỹli;

smùkti, smuñka – įsmuñka;

apti, apsta – apapsta.

Būtajame kartiniame laike priešdėlis atitraukia kirtį tų dviskiemenių (i)a asmenuotės veiksmažodžių, kurie trečiajame asmenyje turi galūnę -ė ir tvirtagalę arba trumpąją šaknį, pvz.:

vẽžė – àtvežiau, àtvežei, àtvežė, àtvežėme, àtvežėte;

lkė – àtlėkiau, àtlėkei, àtlėkė, àtlėkėme, àtlėkėte;

žedė – sùžeidžiau, sùžeidei, sùžeidė, sùžeidėme, sùžeidėte;

vrė – šviriau, švirei, švirė, švirėme, švirėte.

Jei dviskiemenis veiksmažodis esamajame arba būtajame kartiniame laike turi tvirtapradę šaknies priegaidę, tai priešdėlis tame laike kirčio neatitraukia, pvz.:

áuga – išáugu, išáugi, išáuga, išáugame, išáugate;

áugo – išáugau, išáugai, išáugo, išáugome, išáugote.

Jei dviskiemenis veiksmažodis yra o asmenuotės, tai, nesvarbu kokia būtų jo šaknies priegaidė, priešdėlis nei esamajame, nei būtajame kartiniame laike kirčio neatitraukia į save, pvz.:

sãko – pasakaũ, pasaka, pasãko, pasãkome, pasãkote;

sãkė – pasakiaũ, pasake, pasãkė, pasãkėme, pasãkėte.

Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai niekada kirčio į priešdėlį neatitraukia, išskyrus priešdėlį per-, kuris visų veiksmažodžių visose formose kirtį atitraukia į save, pvz.: pabalnója, pabalnójo, padalja, nuvažiúoja; bet: pérbalnoja, pérdalija, pérvažiuoja, pérneša, pérdeda.