Priesagų vediniai
Žodžiai su svetimomis
priesagomis
Žodžiai su netinkamai
pavartotomis savomis priesagomis
Taisytinų priesagų (kaip ir priešdėlių) vedinių
yra dvi grupės: arba vedinį gadina svetima priesaga
(nevartotinas hibridas), arba savai priesagai suteikta svetima
reikšmė (dalinis vertalas, kartais dalinis semantizmas).
Žodžiai su
svetimomis priesagomis
Yra keletas aiškiai svetimų priesagų. Tai
-ka; -avas, -a; -avoti.
-ka slaviška
priesaga (pasitaiko ir pertvarkyta į -kė).
Vartojama keliais atvejais:
moteriškosios lyties asmenims ar gyvūnams
įvardyti. Beveik visoje Lietuvoje žinomi hibridiniai žodžiai
kaimynka (= kaimynė), vagilka (=
vagilė), miesčionka (= miesčionė, miestietė),
mergelka (= mergelė, mergaitė, mergiūkštė),
draugelka (= draugužė); beždžionka (=
beždžionė), kumelka (=
kumelė, kumelšė);
familiariems vardams
sudaryti dažniau moteriškiesiems, kartais ir vyriškiesiems
(žargono, slengo reiškinys, būdingesnis miestiečiams):
Birutka (= Birutė, Birutėlė), Gražka,
Gražkė (= Gražina, Gražinutė), Irka (=
Irena, Irutė), Zitka (= Zita, Zitutė);
Vytka, Vycka (= Vytas, Vytelis, Vytukas).
Šitaip kai kurie moteriškieji ir vyriškieji vardai
supanašinami, lieka neaiški lytis: Bronka (= Bronė,
Bronytė ar Bronius, Broniukas?), Romka
(= Roma, Romutė ar Romas, Romukas?),
Staska (= Stasė, Stasytė ar Stasys,
Stasiukas?). (Dabar plinta dar pavojingesnis
reiškinys: tradiciniai krikščioniškieji lietuvių vardai
žargoninami pagal Vakarų Europos, ypač anglų, kalbų modelius:
nebe Jonas, o Džonis, nebe Dovydas, o
Deividas, nebe Judita, o Džudita ir pan.);
žargoniškiems naujadarams sudaryti (kartais net
žodį trumpinant ar prie -ka, -kė pridedant dar kitokią
žargonišką priesagą ir pan.): galiorka, galiorkė (=
galiniai, galas; paskutinės suolų, kėdžių eilės;
galerija), univerka, univerkė (=
universitetas), stipkė (= stipendija),
kramtoškė (= kramtomoji guma, kramtukė; pagal
-oškė modelį girdėti ir sužargonintų, neigiamai
nuspalvintų vardų: Aldoškė, Petroškė);
tarptautiniams
žodžiams, imtiems iš tarpininkų slavų: damka, damkė (=
(šaškių) dama), etažerka (= etažerė,
knyginė), mašinka (= mašinėlė),
razinka (= razina, džiovinta vynuogė),
sardelka, sardelkė (= sardelė).
Čia primintina, kad priesaga -ka arba
-kė,
jeigu dar ir kamienas nelietuviškas, aiškiai rodo, kad visas
žodis imtas iš slavų kalbų ir kad jis nevartotinas, t. y.
barbarizmas. Tokių barbarizmų su -ka, -kė šnekamojoje
kalboje gana daug: baranka, baronka (= riestainis;
žargoniškai ir vairas), basanoškės (=
basutės), bratka (= broliukas, brolis),
bulka (= banda, batonas, pyragas),
duchovka, duchovkė (= orkaitė), fortka,
fortkė (=
orlaidė), futbolkė (= futbolinukai,
futbolo marškinėliai), grielka (= šildyklė,
šildynė, tik ne šildytuvas), kliuška (=
ritmuša), knopkė (= smeigtukas
lapui smeigti, mygtukas mechanizmo,
spraudė, spraudelė, spraustukas pirštinės, rankovės),
norka (= audinė), papkė (=
segtuvas jei įsegama; aplankas, aplankalas
jei įdedama ir surišama), pieška (=
pėstininkas; eilinis žmogelis), ragatka, ragatkė
(= timpa), ripka (= ritinis, skritė),
salka, salkė (= aukštelis, anttrobis, mansarda),
sasiska, sosiska, sosiskė (= dešrelė),
skladka, skladkė (= sudėtinė, susidėjimas, susimetimas),
skleika, skleikė (= sanklija, suklijavimas),
soska, soskė (= žindukas, čiulptukas),
svalka (= sąvarta, sąvartynas), šiška
(= kankorėžis, gurgutis), šleika (=
petneša), tapkės (= šlepetės, šliurės),
žilka (= valas) ir kt. Iš įteisintų
skolinių su -ka žinomesnis tik
tarka.
Lietuvių kalbai paprastai netinka ir dviguba
slaviška priesaga -uška: voveruška (grybas) (= voveraitė),
vytuškos (= vytuvai), dar labiau, jei
žodis ne hibridas, o barbarizmas: petruška (=
petražolė), batiuška (= tėvas, tėvukas).
Tačiau du hibridai su -uška yra vartojami, nes
trūksta adekvačių pakaitų: dainuška nerimta
dainelė, vakaruškos kaimo jaunimo šokiai.
Primintina ir tariamoji priesaga -iakas.
Pagal pavartojamus rusiškus žodžius su baigmeniu -iakas,
pvz.: blatniakas (= landuolis, apsukruolis),
mariakas (= jūrininkas),
zemliakas (= kraštietis), chamiakas (=
žiurkėnas), miestų jaunimas pasidarė ir
žargonybių, pvz.: vidiakas (= vaizdo magnetofonas),
mobiliakas (= mobilusis telefonas, mobiliukas),
saviakas, -ė (= saviškis, -ė),
ramiakas, -ė (= ramus, -i; ramutis, -ė);
normaliakas, -ė (= normalus, -i;
neišsiskiriantis, -i).
-avas, -a
lenkiškos kilmės priesaga, dar gana dažnai vartojama buityje,
ypač tam tikrų atspalvių spalvoms pavadinti. Šios priesagos
hibridiniai vediniai dažniausiai keistini būdvardžiais su
priesaga -inis, -ė arba žodžių junginiais, pasakančiais,
kas yra kokios spalvos.
Priesaga -avas, -a dažnai dedama prie
aiškiai lietuviškų žodžių (smėlis, dangus, samanos...)
ar įteisintų senųjų skolinių (vyšnia, morka...):
smėliavus, -a (=
smėlinis, -ė; smėlio spalvos);
dangavas, -a (=
dangiškas, -a; melsvas, -a; žydras, -a;
dangaus spalvos);
samanavas, -a (=
samaninis, -ė; samanų spalvos);
vyšniavas, -a (=
vyšninis, -ė; vyšnių spalvos; bordinis, -ė (tik ne
bordavas, -a); bordo spalvos);
morkavas, -a (=
morkinis, -ė; morkų spalvos).
Ši priesaga pasitaiko ir prie tarptautinių
kamienų:
kremavas, -a (=
kreminis, -ė; kremo spalvos);
citrinavas, -a (=
citrininis, -ė; citrinų spalvos).
Kai būdvardžio su -avas, -a kamienas nėra
nei lietuviškas, nei tarptautinis, toks žodis yra aiškus
griežtai taisytinas barbarizmas:
ružavas, -a (=
rožinis, -ė; rausvas, -a; rožių spalvos);
fioletavas, -a (=
violetinis, -ė; alyvinis, -ė; alyvų spalvos).
Kartais nevartotinais būdvardžiais su -avas,
-a nusakomas požymis pagal medžiagą:
pliušavas, -a (=
pliušinis, -ė);
kerzavi (=
kerziniai) batai.
-avoti. Tai dviguba
slaviška priesaga, dažniausiai keistina į lietuvišką priesagą
-oti, o kartais pasirinktinas kitas žodis. Klaida būdinga
buitinei, ypač tarmių, kalbai, bet kartais (tarkim, bėdavoti)
prasiskverbia ir į spaudą.
Retkarčiais -avoti dedamas prie lietuviškų
kamienų: žiemavoti (= žiemoti),
naktavoti (= nakvoti), kvailavoti (=
kvailioti), nors dažniau pavartojamas ne
hibridas, o tikras barbarizmas durnavoti. Dar dažniau su
-avoti pavartojami tie veiksmažodžiai, kurių kamienai,
nors ir įteisinti, kadaise yra pasiskolinti iš slavų arba per
slavus atėję tarptautiniai: bėdavoti (= bėdoti),
dėkavoti (= dėkoti), ponavoti (=
ponauti), turgavoti (= prekiauti),
baliavoti (= puotauti), komandavoti (=
komanduoti), (miltus) valcavoti (=
valcuoti). Vis dėlto -avoti
dažniausiai yra aiškus slavybės (barbarizmo) rodiklis;
uliavoti (= lėbauti, linksmintis, ūžauti),
vajavoti (= kariauti), šėnavoti (=
gerbti) ir t. t.
Netinka ir jokie vediniai su -avojimas:
žiemavojimas (= žiemojimas), naktavojimas
(= nakvojimas, nakvynė), bėdavojimas (=
bėdojimas), turgavojimas (=
prekiavimas, prekyba) ir pan.
-inyčia. Tai dviguba
priesaga su lietuvišku dėmeniu -in- ir slaviškuoju
-yčia.
Pasitaiko buities kalboje: cukrinyčia, plg. rusų
sacharnica (= cukrinė), druskinyčia,
plg. rusų sol'nica (= druskinė),
malkinyčia (= malkinė), langinyčia (=
langinė), varpinyčia (= varpinė),
kiaulinyčia (= kiaulidė), avinyčia (=
avidė). Taigi taisydami metame -yčia
ir renkamės -inė arba -idė.
Pasitaiko žodžių ir su kitokiais svetimais
baigmenimis: -ėja: batarėja (= baterija),
galerėja (= galerija), oranžerėja (=
oranžerija); -ikas: kubikas (= kubas,
kubelis, kubiukas) ir pan.
Atskirai minėtini daiktavardžiai su priesagomis
-iokas, -ė ir -orius, -ė, kurių dalis įteisinti ir
vartotini, o kita dalis neįteisinti ir nevartotini, t. y.
daliniai barbarizmai arba daliniai vertalai.
-iokas, -ė vediniai
rytų aukštaičių pavyzdžiu tinka ūgtelėjusiems padarams įvardyti:
gaidžiokas, paršiokas, viščiokas, berniokas
(reta kur mergiokė). Tačiau vengtini
naujieji priesagos -iokas, -ė vediniai, nereiškiantys
ūgtelėjimo, o atsiradę pagal aplietuvintą barbarizmą
zemliokas, -ė, plg. rusų kalbos zemliak, -iačka (=
kraštietis, -ė; tėviškėnas, -ė; iš to paties krašto).
Tai žodžiai klasiokas, -ė (- bendraklasis, -ė;
klasės draugas, -ė); kursiokas, -ė (-
bendrakursis, -ė; kurso draugas, -ė); grupiokas, -ė
(- bendragrupis, -ė; grupės draugas, -ė);
kambariokas, -ė (- kambario draugas, -ė);
konkursiokas, -ė (- konkurso
dalyvis, -ė).
-orius, -ė yra įprastas
baigmuo įteisintų tarptautinių žodžių, reiškiančių asmenis,
pvz.: administratorius, -ė; diktorius, -ė;
konstruktorius, -ė; organizatorius, -ė; profesorius,
-ė; sekretorius, -ė; taip pat kai kuriuos
daiktus, pvz.: inventorius, indikatorius, dozatorius.
Tačiau vengtini vediniai, kurių baigmuo -orius, -ė
yra imtas iš slavų kalbų ir pridėtas prie lietuviškų ar
įteisintų senųjų skolinių kamienų, pvz.: dainorius, -ė (-
dainininkas, -ė); dainorėliai (- mažieji
dainininkai, daininkėliai); giedorius, -ė
(- giesmininkas, -ė; giedotojas, -a);
pasakorius, -ė (- pasakotojas, -a);
rūkorius, -ė (- rūkalius, -ė); pypkorius
(- pypkius).
Daugelis tarptautinių žodžių į lietuvių kalbą
įėjo su savomis priesagomis (baigmenimis), ir tos priesagos
abejonių nekelia. Nelinkę kisti, tarkim, žmonių pastovios
veiklos, profesijų pavadinimai, pvz.: direktorius, -ė;
redaktorius, -ė; agentas, -ė; dirigentas,
-ė, bet pavadinimų pagal laikinąjį darbą
tarptautiniai baigmenys gali ir lietuviškėti: egzaminatorius
vis dažniau pavadinamas egzaminuotoju,
komentatorius komentuotoju,
deklamatorius deklamuotoju.
Keliais atvejais tarptautinės ir savos priesagos
(baigmenys) varžosi visiškai aiškiai ir, kur įmanoma, sukama
lietuviškumo kryptimi.
-acija ir -avimas.
Kai žodžio kamienas yra tarptautinis, dažnai imamas ir
tarptautinis baigmuo -acija, bet paprastai galimas ir
lietuviškas baigmuo -avimas (av + imas)
jis net teiktinesnis, kai pabrėžiamas veiksmas, procesas, pvz.:
(darbuotojų) atestacija (labiau proceso
rezultatas, dalyko įvardijimas) ir atestavimas
(labiau vyksmas, procesas), (dalyvių) registracija
ir registravimas, (ligonio) reabilitacija
ir reabilitavimas, (vyno) degustacija
ir degustavimas. Reikšmės atspalviai čia
neryškūs, ir žodžiai gali keisti vienas kitą. Tačiau kai kur
reikšmė skiriasi labiau, pavyzdžiui, kai sakome organizacija,
demonstracija, suprantame, kad įvardijami ne
veiksmai, o konkretūs dalykai: veikia skautų organizacija;
mieste įvyko demonstracija, o organizavimas,
demonstravimas tai veiksmai: sakytina geras
darbo organizavimas (ne gera darbo organizacija);
tai jėgos demonstravimas (ne
jėgos demonstracija).
-istas, -ė ir
-ininkas, -ė. Nemaža tarptautinių asmenų pavadinimų pagal
profesiją, veiklą nusakomi vartojant tarptautinį baigmenį
-istas, -ė: artistas, -ė; choristas, -ė; ekonomistas,
-ė; juristas, -ė; pianistas, -ė; solistas,
-ė; žurnalistas, -ė niekam neateina į galvą
sakyti pianininkas
ar solininkas, o jei pasakytume žurnalininkas, tai
atrodytų, kad tai yra žurnalų mėgėjas, kolekcininkas. Pagal
reikšmės skirtumą viena kita tokia pora yra susidariusi:
mašinistas, -ė kas dirba su kokia mašina, ją
tvarko; mašininkė kuri spausdina tradicine
rašomąja mašinėle; metodistas, -ė protestantų
atšakos narys, -ė, t. y. metodizmo išpažinėjas, -a; metodininkas,
-ė veikimo metodų specialistas, -ė (beje, pokario
metais pagal rusų kalbą ir šiuo antruoju atveju buvo sakoma
metodistas, -ė). Dabar, kur įmanoma, daliai dažnųjų
žodžių vietoj pokario metais vartotos priesagos -istas, -ė
jau esame įtvirtinę savą priesagą -ininkas, -ė:
vietoj traktoristas, -ė įsigalėjo traktorininkas,
-ė; vietoj parašiutistas, -ė parašiutininkas;
-ė; vietoj futbolistas, -ė futbolininkas, -ė;
vietoj finansistas, -ė finansininkas, -ė,
vietoj finalistas, -ė finalininkas, -ė; vietoj
klarnetistas, -ė klarnetininkas, -ė ir t. t. Šis
priesagos -istas, -ė keitimo procesas tebevyksta. Ne
vienu atveju žodynai pateikia dvejopai: telefonistas, -ė
ir telefonininkas, -ė; telegrafistas, -ė
ir telegrafininkas, -ė; fleitistas, -ė
ir fleitininkas, -ė; violončelistas, -ė ir
violončelininkas, -ė... Vargonininkas, -ė
iškart atėjo į lietuvių kalbą be -istas, -ė, todėl
analogiškai žodynai teikia ir armonikininkas, -ė
(čia nevartotinas vedinys su svetima priesaga armonikierius,
-ė). Be reikalo naujus terminus kai kas kuria su
-istas, -ė: muzikinių grupių garso specialistas puikiausiai
galėtų būti garsininkas, ne
garsistas.
-alinis, -arinis, -ijinis...
ar kitaip?
Kai yra tarptautinių būdvardžių baigmenys
-alinis, -arinis, -atinis, -etinis, -ijinis, -ikinis, -yvinis,
-orinis, reikia žiūrėti, ar negalima jų sutrumpinti: palikti
tik -inis ir atsisakyti tarptautinių formantų -al-,
-ar-, -at-, -et-, -ij-, -ik-, -yv-, -or- (rusų kalboje jie
išlaikomi, todėl veržėsi ir į lietuvių kalbą), o kai kur šiuos
tarptautinius formantus palikti, bet vietoj -inis, -ė
rinktis galūnes -us, -i. Dažniausiai vienu ar kitu
būdu sutrumpinti įmanoma, ir reikėtų tai daryti.
-alinis, -ė geriau
-inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):
a. eksperimentalinis (- eksperimentinis)
ūkis, intelektualinė (- intelektinė)
veikla, arterialinis (- arterinis)
kraujospūdis, teatralinis (- teatrinis)
sezonas, fundamentaliniai (- fundamentiniai)
tyrimai, diferencialinis (- diferencinis)
požymis (bet diferencialinis skaičiavimas, nes
daryta iš diferencialas pridedant priesagą
-inis);
b. horizontalinė, vertikalinė (-
horizontali, horizontalioji; vertikali,
vertikalioji) padėtis, unikalinis (- unikalus)
atvejis, individualinė (- individuali)
nuomonė, individualinės (- individualiosios)
įmonės, maksimalinis (- maksimalus, maksimalusis)
krūvis, ovalinis (- ovalus)
veidas.
-arinis, -ė geriau
-inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):
a. legendarinis (- legendinis)
žmogus, parlamentarinė (- parlamentinė)
respublika, tituliarinis (- titulinis)
patarėjas;
b. elementarinis (- elementarus)
reiškinys, elementarinė (- elementarioji)
algebra, preliminarinė (-
preliminari) darbotvarkė.
-atinis, -ė geriau
-inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):
a. tematinis (- teminis, temų)
planas, problematinis (- probleminis)
klausimas, sistematinė (- sisteminė)
klasifikacija, schematinis (- scheminis)
brėžinys, simptomatinis (- simptominis)
gydymas;
b. privatinis (- privatus)
reikalas, privatinė (- privati,
privačioji) nuosavybė.
-etinis, -ė geriau
-inis, -ė: teoretinis (- teorinis)
samprotavimas, energetinės (-
energijos) sąnaudos.
-ijinis, -ė geriau
-inis, -ė: pensijinis (- pensinis)
aprūpinimas, amžius; komedijinis (- komedinis)
vaidmuo; biblijinė (- biblinė) išmintis,
legenda; nors yra pensija, komedija, Biblija, bet dėl
patogumo ir nusistovėjusių tradicijų ij- metama, plg.
draugija: niekas vietoj pažyminio draugijos nesako
draugijinis, -ė.
-ikinis, -ė geriau
-inis, -ė: technikinis (- techninis)
sprendimas, keramikinės (- keraminės)
plytelės, kritikinis (- kritinis)
realizmas, heraldikinis (- heraldinis, heraldikos)
elementas, numizmatikinė (- numizmatinė)
retenybė; nors yra technika, keramika, kritika,
heraldika, numizmatika, bet -ik- darant būdvardį
išnyksta dėl patogumo ir tradicijų.
-yvinis, -ė geriau
-inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.);
a. administratyvinis (- administracinis)
skirstymas, federatyvinė (- federacinė)
šalis, kooperatyvinis (- kooperacinis)
ūkis;
b. konservatyvinis (- konservatyvus,
konservatyvusis) gydymas, aktyvinė (- aktyvioji)
varža, operatyvinė (- operatyvi, operatyvioji)
pagalba, radioaktyvinis spinduliavimas (- radioaktyvioji
spinduliuotė), produktyvinis (-
produktyvus, produktyvusis)
ūkis.
-orinis, -ė geriau
-inis, -ė: iliuzorinis (- iliuzinis, iliuzijų)
pasaulis, organizatoriniai (- organizaciniai)
pertvarkymai, provokatorinė (- provokacinė)
veikla, racionalizatorinis (- racionalizacinis)
(pa)siūlymas, kreditorinė (- kreditinė,
kreditų) sistema, kreditorinis (- kreditinis)
įsiskolinimas. Pastarieji būdvardžiai darytini ne iš
organizatorius, provokatorius, racionalizatorius, kreditorius,
o iš organizacija, provokacija,
racionalizacija, kreditas.
Vis dėlto yra atvejų, kai dvigubas tarptautinių
žodžių baigmuo išlaikomas:
jeigu daryta iš skirtingų žodžių ir dalykai
nepainiotini, pvz.: klasikinis šokis (iš
klasika), bet klasinis interesas (iš
klasė); fizikinė problema (iš fizika),
bet fizinė jėga; diferencialinė lygtis (iš
diferencialas), bet diferencinė renta
(iš diferencija);
jeigu vienas tų žodžių įeina į terminą ir jo
reikšmė kiek kitokia, pvz.: progresyvinis atlyginimas
(terminas), bet progresyvus požiūris; dekoratyvinis
augalas (terminas), bet dekoratyvus paveikslas
(t. y. spalvingas, traukiantis akį); operatyvinė grupė
(terminas), bet veikla, parama operatyvi; realinė
mokykla (terminas), bet tikrovė,
grėsmė reali;
jeigu tarptautinį
elementą išmetus, žodis būtų dviprasmiškas, keistai skambėtų:
kolonijinis viešpatavimas, ne koloninis
(primintų ryšį su kolona); linijinis raštas,
ne lininis (reikštų iš lino); serijinis
gaminys, ne serinis (primintų ryšį su pagarbos žodžiu
seras);
jeigu tarptautinis daiktavardis turėjo -al-,
-et- ar kitokį elementą (darant būdvardį, čia pridėta tik
-inis-, -ė): finalinės varžybos (plg.
finalas), ritualinis šokis (plg. ritualas),
memorialinis muziejus (plg. memorialas),
kriminalinis nusikaltimas (plg. kriminalas),
kabinetinis mokslininkas (plg. kabinetas),
velvetinės kelnės (plg. velvetas); taip
pat vartotina patriarchalinis, -ė; generalinis, -ė;
agrarinis, -ė; pragmatinis, -ė ir pan.
Žodžiai su netinkamai pavartotomis savomis priesagomis
Įvairių reikšmės vertalų į priesaginius žodžius
iš svetimų kalbų įsibrauna daug mažiau negu į priešdėlinius,
nors priesagų nepalyginti daugiau negu priešdėlių. Taip yra
todėl, kad priesagos gramatiškesnės: aiškiai rodo žodžio
priklausymą kalbos daliai: jei -ėjas, -ietis tai
daiktavardis, jei -inis, -iškas būdvardis, jei
-inti, -uoti veiksmažodis, o, tarkim, priešdėlis pa-
kalbos dalies neatskiria, plg. pagava, pagauti, pagaulus.
Be to, su priesagomis galima padaryti vienos kalbos dalies žodį
iš kitos kalbos dalies žodžio (mažas mažiukas, mažuma,
mažinti, mažai...), o su priešdėliais žodžiai daromi
tik iš tos pačios kalbos dalies: rašė
įrašė, išrašė, parašė, surašė...; po langu palangė; už
sienos užsienis.
Vis dėlto ir su kai kuriomis priesagomis
pasitaiko reikšmės vertalų dalinių semantizmų, net šiek tiek
tikrųjų vertalų. Tokios pavojingesnės yra daiktavardžių
priesagos -ėjas ir -tojas, -ietis, būdvardžių
priesagos -inis, -iškas ir -ingas, veiksmažodžių
-inėti (-dinėti), prieveiksmių formantas
-iniai.
-ėjas, -tojas šias
priesagas tikslinga aptarti kartu, nes abiejų norminė ir
klaidinga vartosena nesiskiria.
Su šiomis priesagomis lietuviai nuo seno
darydavosi tik asmenų pavadinimus dažniausiai pagal nuolatinį
darbą, verslą, amatą, profesiją: siuvėjas, vedėjas,
mokytojas, gydytojas, neretai ir pagal kalbamuoju metu
vykdomą veiksmą: pjovėjas, pirkėjas, artojas, skaitytojas,
keliautojas. Daug tokių vedinių dabar gali reikšti ir
profesiją, ir atsitiktinio veiksmo atlikėją: kirpėjas,
vežėjas, dažytojas, slaugytojas. Beveik iš visų šių
daiktavardžių galima darytis moteriškosios giminės galūnės
vedinius: vedėja, šokėja, mokytoja, slaugytoja. Nedaroma
tik iš vieno kito, jeigu tokio darbo moterys paprastai nedirba,
pavyzdžiui, nuo seno yra tik artojas.
Nuo pokario metų, daugiausia per mokslo ir
technikos specialistus, kurie skaitė rusišką savo srities
literatūrą ir, deja, pažodiškai ją išsiversdavo, lietuvių
kalboje sparčiai ėmė plisti nekūrybiški, lietuvių kalbai
nebūdingi -ėjas, -tojas vertiniai, reiškiantys įvairių
mechanizmų, prietaisų, jų dalių, taip pat skysčių, pastų,
miltelių pavidalo cheminių medžiagų pavadinimus. Rusų kalboje
žodžių porų voditel' vairuotojas ir rastvoritel'
skiediklis, mečtatel' svajotojas ir vykliučatel'
jungiklis priesagos nesiskiria, o lietuvių kalboje turi
skirtis. Daugeliui tų naujų pavadinimų savoje kalboje pakaito
nebuvo, kalbininkai į pagalbą atėjo vėliau, ir pasidarė bėda
dabar iš tiesų nelengva tuos gausius vertalus iš kalbos
pašalinti.
Priesagos -ėjas, -tojas vediniai, jeigu
jie reiškia daiktus ar medžiagas, yra didelės klaidos. Jas
taisome keliais būdais.
Jeigu prietaisas nedidelis arba jeigu tai kokia
cheminė medžiaga, paprastai pavartojama priesaga -iklis;
jeigu didelis dažniausiai priesaga -tuvas. Kartais
reikia ir kitokių priesagų, žodžių junginių, dūrinių.
Dažniausiai daiktų (ypač didesnių) pavadinimai
taisomi -ėjas, -tojas keičiant į -tuvas: klojėjas
(= (vamzdžių) klotuvas), nuleidėjas
(= (šiukšlių) nuleistuvas),
krovėjas, pakrovėjas (= krautuvas),
purškėjas (= (trąšų) purkštuvas),
skyrėjas (= skirtuvas), surinkėjas (=
(oro, vandens) rinktuvas, kartais
rinkiklis), apšildytojas, apšiltintojas (= šildytuvas,
kartais šiltalas), aušintojas (= aušintuvas,
kartais aušalas), dalytojas (= (pašarų)
dalytuvas, skirstytuvas), drėkintojas
(= (oro) drėkintuvas), formuotojas (=
(blokų) formuotuvas), greitintojas
(= greitintuvas), maišytojas (=
(smėlio, cemento) maišytuvas, kartais
maišyklė), skirstytojas, paskirstytojas jeigu
įrenginys (= skirstytuvas; (betono)
skleistuvas; (srovės) skirstiklis; (liepsnos)
sklaidiklis), šildytojas, pašildytojas (= šildytuvas,
plg. šaldytuvas), ilgintojas, pailgintojas,
prailgintojas (= ilgintuvas, ilginamasis laidas),
sėsdintuvas, nusėsdintuvas (= nusodintuvas),
smulkintojas (= (pašarų) smulkintuvas),
valytojas (= (sniego) valytuvas,
kita reikšme (dėmių) valiklis), žadintojas
(= (įtampos) žadintuvas).
Taisymai tikrai būtini, nes lietuviui, kuris nepraradęs kalbos
nuojautos, purškėjas yra žmogus, kuris ką purškia,
dalytojas kuris ką dalija, maišytojas kuris ką
maišo, smulkintojas kuris ką smulkina ir t. t.
Mažesnių daiktų pavadinimai dažniausiai taisomi
-ėjas, -tojas keičiant į -iklis: atskyrėjas, skyrėjas
(= (tepalo) skyriklis),
įkrovėjas (= (akumuliatoriaus) (į)kroviklis),
(kauliukų) išėmėjas (= (vaisių kauliukų)
gliaudiklis), elektros išjungėjas (= jungiklis,
bet jeigu funkcijos skirtingos, paliekami priešdėliai:
įjungiklis, išjungiklis, perjungiklis), (siūlų į
adatą) įvėrėjas, vėrėjas (= (siūlų) vėriklis),
kasėjas (= (tranšėjų) kasiklis),
paleidėjas (= (automatinis) paleidiklis;
pastūmėjas, stūmėjas (= stūmiklis).
Beje, nevykęs vertalas autoatsakovas taisomas į
atsakiklis.
Skysčių, pastų, miltelių ir kitokio pavidalo
medžiagų pavadinimai paprastai taisomi -ėjas, -tojas
keičiant į -iklis (kartais - į -alas):
atskiedėjas, praskiedėjas, skiedėjas (= skiediklis),
(dėmių) išėmėjas (= (dėmių) valiklis),
jungėjas (= jungiklis; jungiamoji medžiaga),
sugėrėjas (= (kvapų) gėriklis),
balintojas (= baliklis, balalas),
baltintojas (= baltiklis), (oro)
gaivintojas (= gaiviklis), kietintojas
(= kietiklis, kietalas), minkštintojas
(= minkštiklis), pašalintojas, šalintojas
(= (rūdžių) valiklis),
standintojas (= standiklis), sukietintojas,
kietintojas (= kietiklis), tirpintojas
(= tirpiklis).
Kartais daiktų ar medžiagų pavadinimai su
-ėjas, -tojas taisomi ir kitaip: masažuotojas (=
masažuoklis), treniruotojas (= treniruoklis),
išspaudėjas (= sulčiaspaudė),
sanpraleidėjas (= sanitarinė stovykla),
(putų) sukėlėjas (= putokšlis),
braižytojas (= braižyklė), gaudytojas (=
(tranų) gaudyklė), ryškintojas,
išryškintojas (= (fotografijos) ryškalas),
užpildytojas (= užpildas).
Visų pavadinimų ir jų taisymų išskaičiuoti
neįmanoma. Suabejojus geriausia tikrintis terminų, ypač
technikos, chemijos srities, žodynuose.
-ietis tai
priesaga asmenims įvardyti, tik klausimas, kada ji tinka, kada
nelabai ar net visiškai netinka.
Priesaga -ietis yra gera ar bent
dažniausiai nepeiktina, kai žmogus pavadinamas pagal jo gyvenamą
miestą, miestelį, kaimą. Taip dažniausiai gyventojus vadina
šiaurės ir vidurio aukštaičiai: biržietis, pasvalietis,
panevėžietis (be abejo, visur yra ir moteriškoji
giminė: biržietė, pasvalietė, panevėžietė...).
Įsigalėjo su -ietis ir didžiųjų Lietuvos miestų
gyventojų pavadinimai, ypač vilnietis, kaunietis,
šiaulietis. Tačiau gyvojoje kalboje, nelygu tarmė,
gyventojų pavadinimai pagal miestą, miestelį, kaimą yra
skirtingi. Jeigu nenorime nuskurdinti kalbos, tą įvairovę verta
išsaugoti, nesuniveliuoti segant vien -ietis. Žemaičiai
ir pietų aukštaičiai (t. y. dzūkai) mėgsta -iškis, todėl
išlaikytina telšiškis, plungiškis, palangiškis,
klaipėdiškis, tauragiškis, raseiniškis...;
alytiškis, veisiejiškis, varėniškis...
Dalis rytų aukštaičių mėgsta -ėnas, taigi išlaikytina ir
anykštėnas, kupiškėnas, rokiškėnas...
Nėra klaida ir retesni variantai: šeduvis, linkuvis,
dotnuvis, raguvis (plg. lietuvis),
karklininkas (Karklės gyventojas), žagarininkas
(Žagarės gyventojas). Sintautų gyventojai savuosius pavadina
sintautiškiai ar net sintautiniai,
Zarasų zarasiškiai ir zarasiniai,
Tverečiaus tverečėnai ir tverėčiniai,
Ramygalos ramygališkiai ir net ramygaliai,
Veliuonos net veliuonyčiai, Seirijų net
seirijokai.
Dažniausiai -ietis tinka ir pavadinant
žmogų pagal valstybę, žemyną, kraštą. Čia yra viena taisyklė
(tiesa, turinti išimčių): jeigu valstybės, krašto pavadinimas
baigiasi priesaga -ija, ši priesaga, darant asmens
pavadinimą, metama ir pridedama galūnė -as (a.), rečiau -
-is (b.):
a. Anglija anglas, Bulgarija bulgaras,
Danija danas, Estija estas, Italija italas,
Japonija japonas, Lenkija lenkas, Norvegija
norvegas, Prancūzija prancūzas, Rusija rusas,
Švedija švedas;
b. Airija airis, Latvija latvis,
Suomija suomis, Vokietija vokietis (tik
nesakytina tarmiškai latvys, vokietys).
Dažnesnės išimtys: iš Kolumbija turime
kolumbietis, ne kolumbas (plg. Kolumbas
Amerikos atradėjas); iš Babilonija babilonietis,
ne babilonas (plg. Babilonas miestas); iš
Gruzija gruzinas, ne gruzas (dėl skambesio
gražumo ir ypač dėl to, kad šitaip gavome per rusų kalbą); dėl
tų pačių priežasčių iš Azija azijietis, ne
azas. Mums tolimų šalių, ypač buvusių kolonijų, gyventojų
pavadinimai jau įprastesni tik su -ietis: nigerietis,
somalietis, zambietis, nors Nigerija,
Somalija, Zambija. Tačiau gerai žinomų didžiųjų šalių
gyventojų, pasidavus rusų kalbos poveikiui, vadinti su -ietis
nereikėtų, juo labiau kad ankstesnės nepriklausomos Lietuvos
laikais jau buvo susiklosčiusios taisyklingo vartojimo
tradicijos. Taigi kaip Rusija rusas, turėtų būti
ir Kinija kinas (ne kinietis),
Australija australas (ne australietis),
Brazilija brazilas (ne brazilietis)
ir t. t.
Jeigu šalies, krašto, žemyno pavadinimas
nesibaigia -ija, gyventojas vadinamas su priesaga
-ietis: Afrika afrikietis, Amerika amerikietis,
Čilė čilietis, Egiptas egiptietis,
Iranas iranietis, Kanada kanadietis, Kuba
kubietis, Tailandas tailandietis, Vietnamas
vietnamietis. Išimtis čia pirmiausia esame mes patys:
Lietuva lietuvis (ne lietuvietis, nors
latviai dabar tikrai vartoja
lietuvietis).
Sovietmečiu, kai šios priesagos vartosena rusų
kalbos pavyzdžiu buvo be galo išplėsta, atsirado ir kitokių
svyravimų, net pavojingesnių -ietis vartojimo klaidų.
Labai paplito asmenų pavadinimai su -ietis
pagal darbo arba veiklos kolektyvą. Plito pirmiausia pagal
bendrąjį jo pavadinimą: ansamblis ansamblietis,
partija partietis, tauta tautietis (jų
dabar ir nebetaisome). Vis dėlto vietoj giminietis geriau
giminaitis, o vietoj darželietis vartotina
darželinukas (plg. pradinukas, ne
pradinietis), vietoj būrelio ar
draugijos narys, kad ir du žodžiai, neįsileistina
būrelietis, draugijietis. Universiteto studentas ar
darbuotojas negali būti universitetietis
netaisyklinga, net neaišku.
Tokie pavadinimai plito ir pagal darbo, veiklos
pobūdį. Kas gamino kompresorius, buvo kompresorietis, kas
hidraulines pavaras hidraulietis, nors gyvajai kalbai
tokie pavadinimai svetimi nepavadinsi linus, žirgus
auginančiojo, ratus dirbančiojo linietis, žirgietis,
ratietis;
tarmėse nebent vietoj normiškesnio geležinkelininkas
dėl trumpumo pasakydavo geležinkelietis, gelžkelietis.
Taigi švietimo darbuotojai be reikalo ėmė
vadintis švietimiečiais, spaudos darbuotojai
spaudiečiais. Iš įsibėgėjimo net Sąjūdžio laikais
pasidarytas sąjūdietis vietoj normiškesnio
sąjūdininkas.
Tokių pavadinimų radosi ir kokio garsaus žmogaus
sekėjams pavadinti. Jau prieš sovietmetį sakyta zitietės,
kazimierietės. Sovietmečio spaudoje mirgėjo leniniečiai,
džeržinskiečiai. Po Sąjūdžio taisyklingai buvo pavadintos
vaikų organizacijos gediminaičiai, kudirkaičiai
(plg. prieškario angelaičius niekas
nesakydavo angeliečiai, bet, nors nevartota
angeliečiai, vis dėlto atsirado negirtinas pavadinimas
maironiečiai).
Didžiausia bėda buvo asmenų pavadinimai pagal tuo
metu labai gausius simbolinius kolūkių, gamyklų ar šiaip kokių
kolektyvų vardus. Jeigu kolūkio vardai buvo Aušra,
Draugas, Taika, Tiesa,
Nevėžis, tai spauda rašė aučriečiai,
draugiečiai, taikiečiai, tiesiečiai, nevėžiečiai. Jeigu
įmonės vadinosi Ekranas, Lietkabelis,
Pergalė, Sparta, Tauras,
tai, aišku, buvo ekraniečiai, lietkabeliečiai,
pergaliečiai, spartiečiai, tauriečiau Jeigu komandos
vadinosi Žalgiris, Spartakas, Dinamo
tai žalgiriečiai, spartakiečiai, dinamiečiai.
Įsileidome, prie vieno kito pripratome tiek jau to:
žalgiriečiai kalbos per daug nepagadins, tik nebesidarykime
naujų. Nemalonu, kad Ąžuoliuko dainininkus
spauda ir dabar pavadina sunkiu žodžiu ąžuoliukiečiai,
kokių kiek retesnių Žaibo, Sakalo
arba Viesulo komandų žaidėjus neaiškiais
žaibiečiais, sakaliečiais, viesuliečiais. Sugriuvus
kolūkiams, aušriečiai, draugiečiai ir panašūs išnyko
savaime. Jau dažniau taisyklingai rašoma Ekrano,
Spartos darbuotojai, o ne
ekraniečiai, spartiečiai.
Simbolinių pavadinimų būta ir iš kelių žodžių,
todėl asmenims pavadinti iš jų pradėta darytis dūrinių kamieną
turinčius vedinius su -ietis, o tai labai didelės
klaidos: vietoj Raudonosios vėliavos kolūkietis
buvo raudonvėliavietis, vietoj artelės Naujasis
kelias darbininkas naujakelietis. Net ir
nesimboliniai sudėtiniai įmonių pavadinimai uoliems -ietis
vedinių darytojams (paprastai spaudos darbuotojams)
nesukliudydavo: būdavo rašoma metalokonstrukcijietis (=
metalo konstrukcijų gamyklos darbuotojas),
asfaltbetonietis (= asfalto ir betono gamyklos
darbuotojas, o gal darbininkas).
Imta darytis -ietis vedinius ir iš sudėtinių gyvenamųjų
vietų vardų Naujoji Vilnia, Kazlų Rūda ar kitokių:
naujavilnietis (= Naujosios Vilnios gyventojas),
Kazlųrūdietis (= Kazlų Rūdos gyventojas).
Naujavilnietis, metalokonstrukcijietis, raudonvėliavietis ir
panašūs buvo gramozdiški, aiškiai netaisyklingi žodžiai, nes
-ietis vediniai nedarytini iš jokių sudėtinių pavadinimų.
Jokie -ietis vediniai neįmanomi iš
būdvardžių: nepasakysime gražietis, sveikietis. Tačiau
kažkas paleido naujadarus gerietis, geriečiai; blogietis,
blogiečiai, kuriuos populiarina periodinė spauda, knygos.
Tai didelės klaidos. Turėtų būti gerieji, blogieji arba
geručiai, blogučiai, blogiukai: įmanoma ir geruolis,
geruoliai, bloguolis, bloguoliai (plg.
gražuolis, gražuoliai; sveikuolis, sveikuoliai).
-(i)ukė.
Šios priesagos vediniai kartais tinka moteriškosios giminės
daiktavardžių ir būdvardžių mažybinėms formoms sudaryti, pvz.:
senukė, saliukė, mažiukė. Netinka su
šia priesaga darytis daiktavardžius iš skaitvardžių, pvz.:
dvejukė, septyniukė, tiksliau nuo dvejukė iki
devyniukė. Čia paveikė kaimynų slavų kalbos (plg. rusų
dvojka, semiorka) net buvo perimta slaviškoji tokių
žodžių vartosenos sistema. Jeigu tai asmenų grupė, turėtų būti
dvejetas, septynetas: Pasitarime dalyvaus
stipriausių pasaulio šalių septyniukės (= septyneto)
vadovai. Mačiau filmą Šaunioji septyniukė (=
Šaunusis septynetas). Ši klaida pasitaiko
ir spaudoje. Kitos jau retos, nykstančios. Jeigu tai pažymys,
turi būti dvejetas, dvejetukas; septynetas,
septynetukas: Rašau tau dvejukę (= dvejetą,
dvejetuką). Jeigu tai kambarys ar, tarkim,
valtis, tai dvivietis, -ė; septynvietis, -ė:
Viešbutyje užsisakysime dvejukę (= dvivietį).
Laimėjo mūsų septyniukė (= septynvietė).
Kokio numerio maršrutinis autobusas turi būti antras,
antrukas, septintas, septintukas: Atvažiuoja dvejukė (=
antras, antrukas).
Nereikėtų darytis ilgų abstrakčiųjų vedinių su
priesaga -umas, ypač kai yra trumpesnių pakaitų:
begalinumas (- begalybė), sąryšingumas
(- ryšys), savitvardumas (-
savitvarda), perspektyvumas (-
perspektyva), būtiškumas (- būtis),
lemtiškumas (- lemtis) ir
pan.
Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių su
priesagomis -imas ar -ymas, paprastai yra
abstraktūs: buvimas, važiavimas, rašymas. Vartojant
konkretesnėmis reikšmėmis, reikia apsižiūrėti, ar nėra
tinkamesnių (dažniausiai ir trumpesnių) pakaitų; batų
taisymas (- taisykla), drabužių siuvimas
(- siuvykla), valiutos keitimas
(- keitykla), perėjimas (-
perėja), perdengimas (- perdanga),
įsiskolinimas (- skola), apkrovimas
(- apkrova, krūvis).
-inis, -ė; -iškas, -a; -ingas, -a.
Šios dažnosios būdvardžių priesagos neretai painiojamos, taigi
jas tikslinga aptarti kartu.
Painiojamos jos dėl to, kad gausūs jų vediniai
savo reikšme yra kartais gana artimi, net beveik sinonimiški,
pvz.: asmeninis ir asmeniškas, kasdieninis
ir kasdieniškas, sistemingas ir
sistemiškas, simpatingas ir simpatiškas.
Vis dėlto pirmiausia būtina įžvelgti jų pagrindinių reikšmių
skirtumus, kurie pakankamai akivaizdūs.
Priesagos -inis, -ė vediniai dažniausiai
reiškia pastovią esminę ypatybę, nusakančią rūšį, tipą: žieminis
paltas, ruginė duona, ūkinė veikla. Priesaga
-iškas, -a (jos vediniai) dažniausiai reiškia ne tokią
esminę ypatybę kaip -inis, -ė, o labiau panašumą: žiemiškas
oras (toks kaip žiemą), vaikiškas elgesys
(toks kaip vaiko), ūkiškas žmogus (linkęs į tą
veiklą, gerai tvarkantis ūkį). Priesagos -ingas, -a
vediniai reiškia labiau vidinę ypatybę ar polinkį: laimingas
žmogus (sieloje nuolat jaučia laimę), triukšmingas
miestas (jame daug triukšmo), ugninga kalba
(joje daug ugnies, įkarščio), karinga tauta
(linkusi kariauti), vaišingi žmonės (linkę
vaišinti).
Šių trijų priesagų vediniai painiojami, jų
skirtumai neįžvelgiami, kai sakoma tautiški (= tautiniai)
šokiai, drabužiai, nes tokia tų šokių ar drabužių rūšis, o
ne išorinis panašumas; baltyminiai (= baltymingi)
patiekalai, nes ne vien iš baltymų, o jų turintys;
pieninė (= pieniška) sriuba, nes tai
nėra konkreti sriubos rūšis, tarkim, bulvienė; vaikui krinta
pieniški (= pieniniai) dantys, nes tai
dantų rūšis, tipas; užpuolė karinės (= karingos)
gentys, nes yra tik tų genčių polinkis kariauti, o
specifinės vien kariaujančių genčių rūšies nėra;
vyko moksliškos (= mokslinės)
diskusijos, buvo rašomos moksliškos (= mokslinės,
mokslo) studijos, nes tai
diskusijų, studijų tipas, rūšis negi jos tik priminė, imitavo
mokslą, turėjo panašumo į jį? Dėl tos priežasties nesakytina ir
filosofiškas (= filosofinis) mąstymas,
stilistiška (= stilistinė, stiliaus),
gramatiška (= gramatinė, gramatikos; jei
susijusi su rašyba tai rašybos) klaida. Netinka
ir poetingas (= poetiškas) aprašymas,
nes ne iš savo paties esmės kyla, o tik primena poetams
būdingus aprašinėjimus. Taisytina ir draugingas (=
draugiškas, t. y. toks kaip draugo) žvilgsnis;
taktingas (= taktiškas) darbuotojas;
mirtingas (= mirtinas) smūgis, bet
mirtingi žmonės, nes tai jų vidinė savybė. Skirtina
efektingas keliantis išorinį efektą ir efektyvus
veiksmingas, plg. efektingas drabužis, šuolis;
efektinga kalba ir efektyvus gydymas, efektyvi
veikla, todėl taisytina: imtis efektingų (= efektyvių)
priemonių, nes vien efektingomis priemonėmis daug
nelaimėsime bus tik akių dūmimas.
Nepamirština, kad dūriniuose priesagos -inis,
-ė; -iškas, -a turi išnykti: trumpametražinis (-
trumpametražis) filmas; dvikasetinis (-
dvikasetis) magnetofonas; daugiatautinė (-
daugiatautė) šalis; stambiablokinis (-
stambiablokis) namas; mažagabaritinis (-
mažagabaritis, mažo gabarito, mažas) butas;
sunkiasvorinis (- sunkiasvoris) traukinys
ir pan.; taip pat daugiareikšmiškas (-
daugiareikšmis) žodis; daugiaveidiškas (-
daugiaveidis) miestas; naujamadiška (-
naujamadė) suknelė; įvairiapusiška (-
įvairiapusė) veikla; lygiateisiški (-
lygiateisiai) žmonės.
Šias priesagas turi naikinti ir iš prielinksnio
kilęs priešdėlis be-: bealkoholinis (- bealkoholis,
be alkoholio, nealkoholinis, gaivusis)
gėrimas; beprocentinė (- beprocentė, neprocentinė)
paskola; bejausmiškas (- bejausmis)
žmogus, bereikšmiškas (- bereikšmis)
dalykas; dar žr.
Tinkami ir netinkami žodžiai
su vartotinu priešdėliu. Tiesa, yra ir išimčių:
vienodai gerai dviprasmiškas, -a ir dviprasmis,
-ė; lengvabūdiškas, -a ir lengvabūdis, -ė,
o beprotiškas, -a; begėdiškas, -a
netaisytina į beprotis, -ė; begėdis, -ė, nes painiosis su
tokiais pat daiktavardžiais.
Geriau mesti tarptautinių žodžių -iškas, -a:
ideališkas, -a (- idealus, -i);
individuališkas, -a (- individualus, -i);
liberališkas, -a (- liberalus, -i);
perspektyviškas, -a (- perspektyvus, -i);
privatiškas, -a (- privatus, -i).
Su -inis, -ė, ne su -tinas, -a
vartotini reikiamybės reikšmės neturintys būdvardžiai dirbtinis,
-ė; galutinis, -ė; išimtinis, -ė; pakartotinis,
-ė; visuotinis, -ė: dirbtinis (ne
dirbtinas) šilkas, dirbtinė (ne dirbtina)
šypsena, išimtinis (ne išimtinas) atvejis,
pakartotiniai (ne pakartotini) rinkimai,
visuotinis (ne visuotinas) pritarimas.
Kas kita reikiamybės dalyviai: dirbtinas darbas
(jį reikia dirbti), pjautini rugiai (juos reikia
pjauti).
Labai sudėtingi priesagų -inis, -ė bei
-iškas, -a vedinių ir daiktavardžių kilmininko santykiai.
Viena aišku, kad tradicinėje lietuvių kalboje požymio
kilmininkai už būdvardžius yra dažnesni negu, tarkim, rusų
kalboje. Daug ką rusai pasako tik būdvardžiais, pavyzdžiui,
otčij dom, sobačij laj, o lietuviams čia įprastas
kilmininkas: tėvo (arba tėvų) namas, šuns
lojimas neįmanoma šuninis ar šuniškas (tik
primintų šuns) lojimas arba tėvinis namas, nors,
gaila, jau atsiranda dukterinės firmos, kolūkiuose buvo
net motininė (= veislinė) kiaulė. Apskritai
dėl rusų kalbos poveikio sovietmečiu bandyta kilmininkus stumti,
per daug plėsti -inis, -ė; -iškas, -a vedinių vartoseną.
Pirmiausia -inis, -ė (a.) ir -iškas, -a
(b.) vediniai keistini kilmininku, kai yra padaryti iš
veikėjus reiškiančių veiksmažodinių daiktavardžių, turinčių
priesagas -ėjas, -tojas (tai ilgi, nepatogūs, lietuvių
kalbai svetimi vediniai):
a. rašytojinė (= rašytojų)
spauda, skaitytojinis (= skaitytojų)
klubas, vertėjinis (= vertėjo, vertėjų)
menas, gydytojinė (= gydytojų, gydytojo)
praktika, mokytojinė (= mokytojų)
konferencija, ganytojinis (=
ganytojo, ganytojų) laiškas;
b. švietėjiškas (= švietėjų,
švietimo) darbas, išnaudotojiškos (=
išnaudotojų) klasės, tyrinėtojiška (=
tyrinėtojo) aistra, vartotojiška (=
vartotojo, vartotojų)
psichologija.
Priesagos -inis, -ė vediniai netinka
daryti būdvardžiams iš abstrakčiųjų daiktavardžių, turinčių
priesagą -umas: greituminis (= greitasis)
traukinys, liftas; dažnuminis (= dažnio)
diapazonas (dažnio arba dažnumų žodynu galėtų
būti vadinamas ir dažnuminis žodynas); giluminis
(= gilusis, gelmių)
gręžimas.
Net kai daromi iš kitų kokias nors priesagas jau
turinčių žodžių, -inis, -ė; -iškas, -a vediniai dažnai
būna nesmagūs, gyvajai kalbai nebūdingi, todėl arba nevartotini
- ypač kai ryški kitų kalbų įtaka (a.), arba bent vengtini (b.):
a. žiūrovinės (= žiūrovų)
vietos, bendrovinė (= bendrovės) firma,
tėvyninis (= savas, savos šalies) gaminys,
minutinė (= minutės) pertraukėlė
(nesakoma valandinė pertrauka), įstatyminė bazė (=
teisinė bazė; geriau teisiniai pagrindai,
kartais įstatymai), rinkiminė (=
rinkimų) kova, kampanija, rinkiminiai (=
rinkimų) rezultatai, žiūroviškas (=
žiūrovų mėgstamas, žiūrovus traukiantis; mielai žiūrimas)
filmas, naujokiška (= naujoko, naujokų)
uniforma, darbininkiška, žemdirbiška (=
darbininko, žemdirbio)
profesija;
b. mitybinės (- mitybos)
sąlygos, temperatūriniai (- temperatūros)
svyravimai, kaimyniniai (- gretimi, šalia esantys,
aplinkiniai) rajonai, kaimyninė (- gretima,
šalia esanti) šalis (arba šalis
kaimynė), vadybinis (-
vadybos, vadybininko) darbas.
Būdvardžiai su priesaga -iškas, -a
nevartotini priklausymui kokiai nors kategorijai, ypač tautybei,
reikšti (itin dažna sovietmečio klaida, kartais dar pasitaikanti
ir dabar): švediškieji (= švedų)
sportininkai, turkiškieji grobikai (= grobikai turkai),
rusiškieji mokslininkai (= rusų mokslininkai;
mokslininkai rusai), lietuviškieji išeiviai (=
išeiviai lietuviai), imperialistiškieji kareivos
(= kareivos imperialistai).
Visus atvejus, kur vietoj būdvardžių, turinčių
priesagas -inis, -ė; -iškas, -a, būtini ar geriau tinka
daiktavardžių kilmininkai, sunku ir išvardyti. Gali padėti
nuojauta, logika. Kodėl netinka lietuviška, rusiška,
angliška... kalba, pasaka, daina, o reikia lietuvių,
rusų, anglų? Juk čia pasakomas ne išorinis
panašumas, o požymio esmė; ta kalba, pasaka, daina iš tiesų yra,
tarkim, lietuvių ar rusų, o ne ją primena. O štai lietuviška
arba rusiška melodija kokios kitos šalies
kompozitoriaus kūrinyje gali būti neautentiška, imituojama.
Paprastai sakome tik lietuvių, rusų pavardės,
bet, tarkim, lietuviai gali turėti ir rusiškų, vokiškų
pavardžių, t. y. atklydusių iš rusų, vokiečių kalbų.
Moksleiviškas, studentiškas renginys tiks
sakyti tada, kai koks renginys (net solidžių menininkų)
moksleivių, studentų renginį primena, neviršija jo lygio. O kai
spauda rašo: Vyksta moksleiviški, studentiški renginiai
tai klaida: turi būti moksleivių, studentų
renginiai, nes patys jaunuoliai juose dalyvauja, gal net
juos organizuoja. Turi būti studentų, moksleivių,
darbininkų... (ne studentiškos, moksleiviškos,
darbininkiškos) organizacijos, nuomonės, akcijos. Geriau
vartoti žmogaus likimas, orumas, sąžinė, garbė, ne
žmogiškasis likimas, orumas; žmogiškoji
sąžinė, garbė.
Kokią veiklos sritį kas pasirinkęs yra mokslo
ar meno (ne mokslinis ar meninis)
darbuotojas, politikos (ne politinis)
apžvalgininkas, ūkio ar pramonės (ne
ūkinis ar pramoninis) specialistas, palatos
(ne palatinė) seselė, kabineto (ne
kabinetiniai) darbuotojai (kabinetinis darbuotojas
tai užsidaręs, atitrūkęs nuo gyvenimo).
Įstaigų, jų padalinių pavadinimai paprastai
nusakytini junginiais su daiktavardžio kilmininku, o būdvardžiai
su -inis, -ė vengtini: tuberkuliozinis (-
tuberkuliozės) institutas, dispanseris;
onkologinis (- onkologijos) centras;
procedūrinis, stomatologinis... (- procedūrų,
stomatologijos ir stomatologo)
kabinetas; įrankinis, keraminis... (- įrankių,
keramikos) cechas; medicininė, karinė... (-
medicinos, karo) mokykla; metodinis (-
metodikos) būrelis; istorinė (- istorijos;
istorijos leidinių) redakcija. Tačiau ir čia reikia
apsižiūrėti, galvoti, ar nesiskiria reikšmė. Savo vietoje gali
tikti ir istorinis, ir istorijos:
istorijos (ne istorinis) įvykis jau
priklausantis istorijai, o istorinis įvykis
išskirtinis, labai įsimintinas; pedagogikos mokslinio
tyrimo institutas ar centras, nes domisi vien
pedagogika, ją tiria, tačiau pedagoginis universitetas
(turėtų būti ir pedagoginė mokykla),
nes, be pedagogikos, ten dėstomi ir kiti dalykai. Yra technikos
(ne techninis) skyrius, mechanikos (ne
mechaninė) laboratorija, bet
techninis sprendimas, mechaninis
judesys.
Kartais skiriasi stilistiniai atspalviai: auksinis
žiedas, plieninis dalgis dabar įprastas ypatybės
pagal medžiagą nusakymas, o aukso žiedas, plieno
dalgis labiau poetinėje kalboje. Oficialiojoje kalboje,
ypač terminijoje, dabar vartotina tik ąžuolinis
(ne ąžuolo) stalas, lininis (ne lino)
audinys, varinė (ne vario) žvakidė,
gipsinė (ne gipso) statula, sidabriniai
(ne sidabro) papuošalai.
-inėti (-dinėti).
Tai veiksmažodžių priesaga, kuri dėl slavų kalbų
poveikio, ypač didžiuosiuose miestuose ar šalia slavų esančioje
pietų aukštaičių tarmėje, dažnai pavartojama ne savo reikšme
netinkamai, be reikalo. Šiaip veiksmažodžių priesagų yra
nemažai, ir jos paprastai vartojamos taisyklingai. Vienu kitu
atveju yra tik priesagų formos svyravimų, pvz.: vietoj įprastų
barkštelėti, žvilgtelėti toleruojama ir
barkšterėti, barkštelti, barkšterti; žvilgterėti,
žvilgtelti, žvilgterti. Tam tikrais atvejais
veiksmažodžių priesagos forma būna ir netinkama, ne savo vietoj.
Visada tinka iš veiksmažodžių su priesaga
-inėti
(-dinėti) padaromi kartotiniai veiksmažodžiai:
vaikštinėti, puldinėti, bėginėti, šokinėti,
slampinėti, gulinėti, sirginėti (t. y.
po truputį sirgti, sirguliuoti). Kartais kartojimo gali ir
nebūti, bet pabrėžiama priešdėlinio veiksmažodžio veiksmo
trukmė: atsakinėti pamoką, įrodinėti teoremą.
Retkarčiais vartotina pasirinktinai: peržiūrinėti,
perrašinėti ir peržiūrėti,
perrašyti užrašus, suvestines.
Priesaga -inėti (-dinėti)
nevartotina reiškiant ilgą tęstinį veiksmą ištisinį, nuoseklų,
o ne kartojamą, pvz.: Jis jau baigia (ne
baiginėja) mokyklą, arba kai kartojimas yra toks
reguliarus, nuolatinis, kad lieka tarsi nesvarbus,
neakcentuotinas, pvz.: Ministras priima (ne
priiminėja ar priimdinėja)
antradieniais.
Štai šią priesagą turinčių veiksmažodžių
klaidingos vartosenos pavyzdžiai, imti iš raštų ir miestiečių
kalbos: Modelius jau baiginėjam (= baigiam),
rytoj atidavinėsim (= atiduosim) vadovui.
Jie ne vietoj pereidinėja gatvę (= pereina gatvę;
eina per gatvę). Jam įteikinės (= įteiks)
medalį (juk ne daug kartų įteikinės); ta pati klaida:
Vaikai garbingam svečiui įteikinėjo (= įteikė)
gėlių. Gamykla jau užsidarinėja (= bankrutuoja,
uždaroma). Priimdinėk (= Imk) iš
manęs plytas. Atsiiminėdama (= Atsiimdama)
dovaną, ji gražiai padėkojo. Jie išgerdinėja (=
kartais išgeria, o gal net geria, girtauja).
Imtynininkas dabar pralaiminėja (= pralaimi)
taškais. Jis nuo pat pradžių pralaiminėjo (= atsiliko;
taškų nerinko; taškus prarasdavo). Sportininkė nuo
varžovės atsilikinėja (= atsilieka) puse
minutės. Dabar sportininkas įveikinėja (= įveikia,
stengiasi įveikti) kliūtį. Prieš tai apšildinėjo
(= apšilo), kėlinėjo (= kėlė, kilnojo)
svarsčius. Atrakinėdamas (= (At)rakindamas)
duris, jis atsargiai apsidairė. Vaikinas buvo sužeistas, kai
išeidinėjo (= ėjo) iš buto. Aš pas jus
atlikinėjau (= atlikau) praktiką. Dabar
nusikaltėliai atlikinėja (=
atlieka) bausmę.
Daugelis pietų aukštaičių (t. y. dzūkų) ir kai
kurie miestiečiai neturi ar nepripažįsta būtojo dažninio laiko
verčiasi -inėti (-dinėti) vediniais:
Dėdė dažnai pas mus ateidinėjo, atvažiuodinėjo (=
ateidavo, atvažiuodavo; vietoj esamojo laiko
ateidinėja, atvažiuodinėja vartotina ateina,
atvažiuoja). Kai brolis baiginėjo (= baigė,
buvo bebaigiąs) universitetą, aš jam padėdinėjau
(= padėdavau). Kartais ši priesaga be
reikalo įterpiama į būtojo dažninio laiko formą: Kai
grįžinėdavau (= grįždavau)
namo, jau būdavo sutemę.
Veiksmažodžių su -inėti (-dinėti)
vartojimo klaidos didelės ir labai aktualios. Jos ne tik
nesitraukia, bet plinta ypač tarp jaunimo.
-iniai, tiksliau in
+ iai. Tai nevartotinas prieveiksmių baigmuo, į kurį įeina
buvusi būdvardžio priesaga -in ir būdo prieveiksmių
darybos formantas -iai. Nevartotinas todėl, kad
prieveiksmiai iš santykinių būdvardžių, turinčių priesagą
-inis,
niekada nedaromi; pavyzdžiui, niekaip nepadarysime
prieveiksmio, tarkim, iš medinis (mediniai tai
juk bus vyriškosios giminės būdvardžio daugiskaitos vardininkas
(plg. mediniai žaislai, o nepasakysime mediniai atrodo);
arba turime būdvardžius pavasarinis, rudeninis, bet
nesakome pavasariniai (tik
pavasariškai) džiugi nuotaika; rudeniniai (tik
rudeniškai) šalta.
Tokį -iniai, ypač plitusį sovietmečiu
(veikė rusų kalbos modelis), dažniausiai keičiame į
-iškai:
moksliniai (= moksliškai)
įrodyta (plg. rusų kalbos naučno
dokazano);
ekonominiai (=
ekonomiškai) stipri šalis;
teoriniai (=
teoriškai) pagrįsta;
meniniai (=
meniškai, meniniu požiūriu)
vertingas kūrinys;
fiziniai ir dvasiniai (=
fiziškai ir dvasiškai) gražus
žmogus; tobulėsime dvasiniai (=
dvasiškai);
protiniai (=
protiškai) subrendę (atsilikę)
paaugliai;
psichiniai (=
psichiškai) paveikė;
mokosi vidutiniai (=
vidutiniškai);
asmeniniai (=
asmeniškai) pasveikino;
finansiniai (=
finansiškai) remia;
Lietuva turi stiprėti socialiniai, ekonominiai ir
politiniai (= sociališkai,
ekonomiškai ir politiškai; įmanoma
socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiu,
atžvilgiais).
Neretai vietoj verstinio prieveiksmio su
-iniai
reikia rinktis prieveiksmį su -iai, žodžių junginį,
kitas raiškos priemones, o daug kur taisymai gali būti
keleriopi:
materialiniai (=
materialiai) nukentėjo;
tiesioginiai (=
tiesiogiai, tiesiog)
susiję;
besąlyginiai (= besąlygiškai,
be sąlygų, griežtai) atmetame;
orientaciniai
(=
apytikriai, maždaug) bus
tiek;
šimtaprocentiniai (=
šimtu procentų; visiškai, visai)
įvykdyta;
procentiniai, nė kiek
ne geriau procentualiai, procentaliai (=
procentais, procentiškai)
išlaidos sumažėjo;
suminiai (=
pagal (bendrąją) sumą)
užpildome tik trečdalį rinkos;
tikrinsime eksperimentiniai
(= eksperimentiškai; eksperimentais
arba bandymais);
išoriniai (=
išoriškai, išore) panašūs;
sidabriniai baltas (=
sidabriškai baltas; sidabro baltumo)
paviršius;
plytiniai raudonas (=
plytiškai
raudonas; plytų raudonumo
arba raudonio)
namas;
mokėsi neakivaizdiniai
(= neakivaizdžiai;
neakivaizdiniu būdu);
gyvenimas esminiai
(= iš
esmės) pasikeitė;
esminiai (= iš
esmės; savo esme; iš tiesų, iš tikrųjų)
įstatymas geras;
principiniai (=
iš principo) susitarta;
tradiciniai (=
tradiciškai; pagal
tradiciją; iš tradicijos) sveikinamės
spausdami ranką;
išoriniai (=
išore) ir vidiniai (= vidumi)
aktorius buvo scenos dievaitis;
mums reikia vidiniai (=
vidujai, vidumi, iš vidaus)
keistis.
Laisvuosiuose kalbos stiliuose (buitiniame,
meniniame) atlaidžiau žiūrima į prieveiksmį begaliniai,
plg. Salomėjos Nėries Tavęs man begaliniai gaila.
Oficialiesiems kalbos stiliams geriau tinka labai,
nepaprastai, be galo. Mokslininkai nerašo Ten begaliniai
vešli augmenija, tik labai,
nepaprastai, be galo vešli.
Nedarytini prieveiksmiai ir su -iai iš tam
tikrų santykinių būdvardžių: nevartotina
abipusiai, beprasmiai, vienareikšmiai...
|