|
|
Priegaidžių ir kirčio vietos
kaita
Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat
šaknies žodžiuose vadinasi metatonija.
Priegaidžių kaita yra tokia:
a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.:
álkti
→
akis,
gróbti
→
grõbis,
šáltas
→
šatis,
penas
→
piẽnė,
púodas
→
puõdžius,
dùlkė
→
dukti,
dárbas
→
bedabis,
atlido
(atlisti)
→ atladų
(atlaidùs),
pláukas
→
šviesiaplaũkis;
b) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.:
pỹkti
→
pýkdyti,
vỹkti
→
výkdyti,
rkti
→
rkauti,
vagti
→
várginti,
katas
→
káltinti,
daũg
→ dáuginti,
taũškė
(taũkšti)
→
patáuška,
tasą
(tamsà)
→ patámsis.
Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur
priegaidė nesikeičia.
Priegaidės paprastai nekeičia tie sudurtiniai
žodžiai, kurių antrasis dėmuo turi tvirtagalę šaknį, pvz.:
žẽmė
→ bežẽmis,
mažažẽmis;
bazdą
(barzdà)
→ bebazdis,
ožkabazdis.
Priegaidės nekeičia išimtiniais atvejais ir kai
kurie tvirtapradės šaknies žodžiai, pvz.:
lángas
→
palángė,
tltas
→
patltė,
gda
→
beǵdis.
Kirčio vietos kaita yra tokia:
a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens
į gretimą skiemenį link galūnės, pvz.:
vãsara
→ vasãris,
gẽležį
(geležs)
→
gelẽžtė,
vdurį
(vidurỹs)
→ bevidùris,
tuščiavidùris;
b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į
gretimą priešdėlio skiemenį, pvz.:
primóka
→
premoka,
uždrba
→
ùždarbis.
|
|
|
|