Priebalsių tarties sunkumą sudaro:

1) kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimas,

2) skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių tarimas,

3) nelietuviškų priebalsių tarimas.

1. Bendrinės kalbos priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius tariami minkšti. Tarties klaida yra tarti, pvz., [š] ir [ž] žodžiuose žino, šimtas, šitas kietus. Kartais priebalsiai kietai tariami prieš priešakinės eilės balsius dėl kitų kalbų įtakos: scena (scena), tema (tema), šedevras (šedevras), šašlыkas (kieta y kaip rusiška ы: šašlykas).

2. Žodžio gale tariami kietieji priebalsiai: dėl, kodėl, gal, vėl, kur.

3. Skardieji [d], [g], [ž] žodžio gale tariami dusliai: kad – kat, daug – dauk, bemaž – bemaš.

4. Tarties klaida laikomas ir minkštas l tarimas tarptautiniuose žodžiuose asfal'tas, kul'tūra, fil'mas, rezul'tatas ir pan. V. Vitkausko ,,Lietuvių kalbos tarties žodyne“ (1985) pateikiami variantai: pul'tas ir pultas. Išimtys: val'sas, al'tas, pol'ka. Čia nuo seno tariamas minkštasis l, bet ne klaida tarti ir kietus [l].

5. Susidūrę duslieji ir skardieji priebalsiai supanašėja (vyksta priebalsių asimiliacija). Tarimas be asimiliacijos yra tarties klaida: atbulas – adbulas, trukdo – trugdo, ūžti – ūšti.

6. Priebalsiai [f], [h], [ch] yra nelietuviškos kilmės. Šie garsai dažni tarptautiniuose žodžiuose. Tarmėse šių priebalsių nėra, bet bendrinėje kalboje jie įteisinti: himnas, choras, fabrikas. Būtina aiškiai ištarti skardųjį [h], jo neduslinti ir netarti ch: herojus, ne cherojus, buhalteris, ne buchalteris, honoraras, ne chonoraras, himnas, ne chimnas, herbas, ne cherbas.

7. Dviejų vienodų priebalsių suliejimas. Susidūrus dviem vienodiems priebalsiams, vienas jų netariamas: pussunkis – pusunkis, pusseserė – puseserė, perrašyti – perašyti, aplinkkelis – aplinkelis, švarraštis – švaraštis, šėmmargis – šėmargis, užžėlė – užėlė, iššovė – išovė.