Periodas
Prie kalbos figūrų dar skiriamas periodas. Jis yra visiškai
išbaigto turinio ir formos daugianaris sakinys, aiškiai
skylantis į dvi pagrindines dalis, turinčias skirtingą
intonaciją kylančiąja ir krintančiąją ir einantis emocinio
poveikio priemone.
Dangus buvo toks gilus, rytas
toks ramus, medžiai taip gardžiai kvepėjo, ir paukščiai taip
gražiai čiulbėjo, ir tiek jėgų pajuto savo krūtinėje Ilgis, tiek
meilės, jog visą pasaulį norėjo apglėbti ir prispausti drūtai
prie savo krūtinės. (V. K.)
Pirmoji periodų dalis yra tam tikra prielaida, antroji išvada,
apibendrinimas: ji pabaigia sakinį ir logiškai, ir gramatiškai,
ir intonaciškai. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai:
apibendrinimas gali būti pirmojoje sakinio dalyje, prielaida
antrojoje.
Meniniai periodai vartojami norint sukelti skaitytojo ar
klausytojo vidinę įtampą, padaryti kalbą ritmiškai banguojančią.
Jų būtinybė sakinio dalių vienarūšiškumas, paralelios bei
vienatipės konstrukcijos, atskirų komponentų kartojimasis (dangus
buvo toks..., rytas toks..., medžiai taip... ir t. t.).
Tie komponentai dažnai esti vienarūšės sakinio dalys,
pavyzdžiui, vienarūšiai tariniai (su jiems priklausančiais
žodžiais):
Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios
išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu
vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins
žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisegs gėlės žiedelį
ir apsiriš balta skarele, tai, į ją
pažvelgus, dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje.
(A. V.)
