Pažyminio sąvoka. Pažyminys – tai antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu, o retkarčiais ir daiktavardišku įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Žodis, kurį pažyminys paaiškina ir kuriam jis gramatiškai priklauso, vadinamas pažymimuoju žodžiu. Juo gali būti bet kuri sakinio dalis: veiksnys, tarinys (vardinė tarinio dalis, išreikšta daiktavardžiu), papildinys, kuri nors aplinkybė. Su pažymimuoju žodžiu pažyminys jungiamas šiais prijungiamaisiais ryšiais: derinimu (skaisti saulė), valdymu (aukso žiedas), šliejimu (proga išvažiuoti). Pagal ryšio pobūdį su pažymimuoju žodžiu pažyminys skirstomas į dvi rūšis: 1) į derinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą derinimu) ir 2) į nederinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą valdymu ar šliejimu). Derinamajam pažyminiui priklauso ir savita pažyminio rūšis – priedėlis. Pagal sudėtį pažyminys gali būti vientisinis, išplėstinis ir sudėtinis.

Sakinyje pažyminys atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas? kelinta? kieno? Klausiamųjų žodžių forma priklauso nuo pažymimųjų žodžių formos: jei pažymimasis žodis reiškiamas vardininku, tai ir klausiamasis žodis – įvardis – turi vardininko formą ir t. t. Pvz.: Skaisti (kokia?) saulė šviečia iš dangaus (I. Simon). Šlamančiais (kokiais?) krūmais nuliuoksėjo išbaidytas (koks?) kiškis (J. Balt). Kuri (kuri?) jūra žuvim nedvokia. Iš visų keturių (kelių?) kaimų traukė artojai su jaučiais (V. Myk-Put). Sesių (kieno, kokios?) raudos lydi Eglę durų link (S. Nėr).

Nagrinėjant sakinius, ne visada lengva atskirti pažyminį nuo kitų sakinio dalių – sudurtinio tarinio ar papildinio. Todėl pravartu įsidėmėti kai kuriuos pažymimo ypatumus, būtent: 1) pažyminys (tiek derinamasis, tiek ir nederinamasis) gramatiškai ir prasmiškai priklauso daiktavardžiui ir su juo sudaro gana glaudžiai susijusį žodžių junginį; 2) tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio paprastai nebūna kitų sakinio dalių (ypač veiksmažodžio būti ir kt. asmenuojamųjų formų); 3) pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį.

Palyginti artimos reikšmės sakiniuose tas pats žodis gali eiti čia pažyminiu, čia tariniu (vardine jo dalimi). Tai priklauso nuo jo gramatinio ir prasminio ryšio su kitais sakinio žodžiais: jeigu žodis tiesiogiai priklauso daiktavardžiui, laikomas pažyminiu, o jeigu jis tą daiktavardį apibūdina netiesiogiai ir yra susijęs su veiksmažodžiu (išreikšta ar nuline, „numanoma“ jo forma), jau laikomas tariniu. Sakiniuose Išaušo gražus rytas; Apžiūrėjome kaimyno sodą; Kieno daržai gražiausi? žodžiai gražus, kaimyno, kieno yra pažyminiai, nes jie tiesiogiai priklauso to sakinio daiktavardžiu išreikštoms sakinio dalims. O sakiniuose Rytas išaušo gražus, Gražus išaušo rytas (gali būti ir Gražus rytas išaušo, kur žodis gražus pabrėžiamas intonaciškai) gražus yra predikatinis pažyminys. Sakiniuose Šis sodas yra kaimyno, Kieno yra tie daržai? žodžiai kaimyno, kieno yra sudurtinio tarinio vardinės dalys.

1) kokybinį daikto požymį: aukštas medis, karšta vasara, tankus miškas, tylus vakaras;

2) požymį, kylantį iš veiksmo: banguojanti jūra, žaliuojanti pieva, žydintis sodas, geriamas vanduo, skaudamas dantis;

3) aplinkybinį požymį: naktinė pamaina, šiuolaikinė karta, vakarinis traukinys, pavasario rytas, rudens vakaras, žiemos kelias;

4) daikto priklausymą, santykį su kitu daiktu: ūkio ganyklos, brolio kailiniai, sesers duktė, medžio lapas, alksnių giraitė;

5) daiktavardinio veiksnio subjektą: mokytojo aiškinimas, paukščių sugrįžimas, jų mokymasis;

Derinamasis pažyminys

Pažyminys, suderintas su pažymimuoju žodžiu, vadinasi derinamasis. Atskirti derinamąjį pažyminį nuo nederinamojo palyginti nesunku, nes derinamasis pažyminys, kintant pažymimojo žodžio formai, „prisitaiko“ prie pažymimojo žodžio, įgaudamas tokį pat linksnį, skaičių ir giminę kaip ir pažymimasis žodis, pvz.: tas žmogus, to žmogaus, tam žmogui, lygus laukas, lygaus lauko, lygų lauką. Vadinasi, vienas žodis prie kito čia prijungiamas ne tik prasmiškai, bet ir gramatiškai: pritaikomos jų galūnės. O nederinamojo pažyminio forma, kintant pažymimojo žodžio formai, visais atvejais išlieka ta pati (pvz.: namo stogo, namo stogui, namo stogą).

1. Būdvardžiu: Buvo dar ankstus rytas (J. Bil). Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą (S. Nėr). Iš gretimų sodų kyščiojo galvas vaikai (J. Balt). Ir vėl juodi debesys užgulė tamsią Petkūnų padangę (A. Vien). Vakarinė vėsa glosto pievą ir lauką (V. Mozūr).

2. Skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo. Jau dvidešimtą vežimą šieno atvežiau.

3. Būdvardiškuoju ar skaitvardiškuoju įvardžiu: Kiekvienas takas, kiekviena ežia, medis ir krūmas čia buvo artimas ir pažįstamas (A. Vencl). Savas šuva skaudžiau kanda. Keli dar paršai zujo po pirkią, pasuolėmis (V. Krėv). Kiti kregždžių būriai į kitas šalis lekia žiemą gyventi (P. Maš). Netrukus pamato žmonės tą paukštį (P. Cvir).

4. Veikiamuoju ir neveikiamuoju dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį. Grėtė dar kartą žvelgia pro langą į putojančias marias (I. Simon). Mane gąsdino ištuštėjęs plentas (A. Biel). Vėjas supa ir girgždina seno gluosnio nudžiūvusias šakas (V. Bub). Šlamančiais krūmais nuliuoksėjo išbaidytas kiškis (J. Balt). Oras kvepėjo kepamais pyragais ir mišku (J. Avyž). Jo iškankintame veide taip pat pleveno šypsenėlė (M. Sluck).

Išplėstinis pažyminys

Pažyminys, išreikštas būdvardžiu ar dalyviu ir turintis bent vieną priklausomą savarankišką žodį, vadinasi išplėstinis. Išplėstinis pažyminys susideda iš pagrindinio nario, išreikšto būdvardžiu arba dalyviu (veikiamuoju ir neveikiamuoju) ir vieno ar kelių priklausomųjų žodžių. Pagrindinis žodis gramatiškai priklauso pažymimajam žodžiui ir derinamas su juo linksniu, skaičiumi ir gimine. Todėl toks pažyminys dar vadinamas derinamuoju tik pagal pagrindinio žodžio gramatinį ryšį su pažymimuoju žodžiu. Kiti žodžiai, gramatiškai priklausantys pagrindiniam žodžiui (prijungti valdymu ar šliejimu), su pažymimuoju žodžiu tiesioginio gramatinio ir prasminio ryšio neturi, pvz., sakinyje Miško apsuptoje dauboje tyvuliuoja didžiuliai Kuruvėnų tvenkiniai išplėstinio pažyminio miško apsuptoje pagrindinis žods apsuptoje prijungtas prie pažymimojo žodžio dauboje (vietos aplinkybės) derinimo ryšiu, o miško priklauso pagrindiniam išplėstinio pažyminio žodžiui apsuptoje, prijungtam valdymo ryšiu. Schematiškai jų santykis atrodo šitaip:

        (Išplėstinis pažyminys) (Pažymimasis žodis)

Išplėstinio pažyminio struktūrą ir jo santykį su pažymimuoju žodžiu galima pavaizduoti šitaip:

1. Pagrindinis žodis išreikštas būdvardžiu (būdvardis + priklausomasis žodis ar žodžių grupė): Variokas palydėjo jį paniekos kupinu žvilgsniu (V. Myk-Put). Želvio užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus (P. Cvir).

2. Pagrindinis žodis išreikštas veikiamuoju dalyviu (veikiamasis dalyvis + priklausomasis žodis (žodžių grupė): Pirmą kartą atvykusiems į Lietuvą svečiams labai rūpėjo kuo plačiau pamatyti tėvų ir senelių apipasakotą žemę. Iš slenkančią pro šalį vaizdų atrodė, kad Snūdų dar nepravažiavo (J. Paukš). Šlama paskutinius lapus barstantis alksnynas (V. Bub). Vaitas skaito iš baimės drebančiu balsu (V. Myk-Put). Mikas pastebi einančią per laukus moterį (I. Simon). Šalia kiaušinėlio tūnojo ir baigiantis apsiplunksnuoti paukščiukas.

3. Pagrindinis žodis išreikštas neveikiamuoju dalyviu (neveikiamasis dalyvis + priklausomasis žodis (žodžių grupė): Vėtrų užneštai gimtajai žemei neša paukštis pavasario žinią (A. Vencl). Krauju laistytą žemę brangią niekad niekam neatiduosim! (A. Vencl). Žiūrėjo ji į valgiais prikrautą, gėrimais aplaistytą stalą ir nuliūdo (J. Paukšt). Kaip aiškiai atsimena jis dabar skausmų išvagotą tėvo veidą! (I. Simon). Saugojo nuo pikto žmogaus jam patikėtą miško plotą (V. Daut). Tekančios saulės apšviestas tinklas spindėjo lyg sidabrinis (V. Daut). Tokių išplėstinių pažyminių, kaip jau minėta anksčiau, nagrinėdami sakinius smulkiau sakinio dalimis neskaidome ir laikome tik viena sakinio dalimi.

Bet kuris išplėstinis dalyvinis pažyminys gali būti laikomas transpozicijos (pakeitimo, perstatymo) rezultatu tokio sakinio, kurio tarinys „pažeminamas“ vienu ar dviem rangais. Plg. Paukščiukas baigia apsiplunksnuoti → baigiantis apsiplunksnuoti paukščiukas; Tekanti saulė apšvietė tinklą → Tinklas buvo apšviestas tekančios saulės → Tekančios saulės apšviestas tinklas. Vadinasi, buvusio sakinio tarinys, patekęs į priklausomąją poziciją, praranda predikaciją, pagrindinį sakinio požymį, ir „nusileidžia“ į žemesnį rangą, virsta žodžių junginio komponentu.

Išplėstinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio, „labiau pabrėžia jo reiškiamą daikto ypatybę“, sakomas išskiriamąja intonacija ir pasidaro atsijęs nuo pažymimojo žodžio. Todėl sakinyje jis išskiriamas kableliais. Pvz.: Žiūri Petrukas į aukštą dangaus skliautą, pilną žėrinčių žvaigždžių (P. Maš). Sklido įvairiausi gandai, vienas už kitą baisesni. Tu atnešdavai laukinę rožę, dar kvepiančią rasa ir jūros vėju (V. Mozūr). Pro marškinius, sudrėkusius nuo prakaito, srūva maloni žemės vėsa (V. Bub).

Nederinamasis pažyminys

Nederinamasis pažyminys prie pažymimojo žodžio jungiamas valdymu (jo knyga, vėjo malūnas, knygos skaitymas., pasakojimas apie kelionę) arba šliejimu (noras dirbti, grįžimas atgal).

Atskirti nederinamąjį pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio formai, nederinamasis pažyminys formos nekeičia. Net jeigu pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje ir sutaptų, tokio pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra atsitiktinis. Sakiniuose Nematau kaimyno namo. Nerandu savo knygos žodžiai kaimyno ir savo yra nederinamieji pažyminiai, nes, pakeitus pažymimojo žodžio linksnį, jų formos nekinta (plg.: Matau kaimyno namą. Radau savo knygą), pažyminiai prie pažymimųjų žodžių „neprisitaiko“ (plg. dar: kaimyno namu, kaimyno name).

1.1. Nederinamieji pažyminiai, išreikšti daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininku, parodo pažymimojo daikto priklausymą, veiksmo atlikėją, daikto kokybę, kilmę, įvairius kitus santykius. Eina jie paprastai prieš pažymimąjį žodį (konstrukcija „daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininkas + daiktavardis (pažymimasis žodis)“. Pavyzdžiui: Šarūnas įtraukė galvą į kailinių apykaklę (J. Avyž). Nei vienam Amerikos pinigai dar į gerą neišėjo (V. Krėv). Saldžiai snaudžia nakties tamsoje medeliai (A. Vien). Su rugiapjūte dar nesibaigia artojo darbai (V. Pet). Kam teko ožio ragai? Tik tu pabūgai plieno dalgelės Tik iš miško gilumos sklido upokšnio šniokštimas (V. Daut). Gatvelė slepiasi medžių šešėliuose (V. Bub). 

l .2. Daiktavardžio vietoje gali eiti daiktavardiško įvardžio (jo, jos, jų, kieno, kažkieno, mano, tavo, savo, mūsų, jūsų, kurio, kažkurio, katro) kilmininkas, pvz.: Tu josios darbeliais besigėrėsi. Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? (Vaižg). Aš pas savo motinėlę valelėj užaugau. Mano languose vijokliai kalbas su naktim (S. Nėr). Nėra jėgos, kuri prilygt galėtų neišardomai mūsų draugystei.

1.3. Ne visada aišku, kada kilmininkas laikytinas nederinamuoju pažyminiu ir kada jis sudėtinio pavadinimo komponentas. Ypač abejonių kelia vardo kilmininkas. Kadangi tas kilmininkas dažniausiai pažymi atitinkamą daiktų rūšį ar klasę, jį tikslingiau laikyti pažyminiu, o ne sudėtinio pavadinimo dalimi: Baltijos jūra, Viduržemio jūra, Gotlando sala, Madagaskaro sala, Rygos įlanka, Beringo sąsiauris, Sartų ežeras, Ventos upė, „Vairo“ gamykla, „Lietuvos aido“ laikraštis. Skaidytini į pažyminį ir pažymimąjį žodį ir iš bendrinių daiktavardžių susidedantys žodžių junginiai: ežero krantas, girios pakraštys, lauko baras, fronto linija. Nors tokie žodžių junginiai turi vienos sąvokos reikšmę, tačiau jie nėra frazeologizmai. Kilmininkas čia rodo ne pastovų, o kintamą narį, todėl praktiniu požiūriu jo nereikėtų išskirti iš daugelio kitų pažyminio kilmininkų.

Tačiau jei kilmininkas sudaro kokio nors sudėtinio termino dalį, skaidyti jį į pažyminį ir pažymimąjį žodį negalima: kiškio kopūstai, laumės juosta. 

1.4. Nederinamuoju pažyminiu laikytinas ir objekto kilmininkas, priklausantis daiktavardžiui, nes struktūriniu atžvilgiu jis nesiskiria nuo anksčiau aptartųjų. Nors šis kilmininkas gali būti išvestas iš veiksmažodinių konstrukcijų (plg.: linų mynimas ← mynė linus, knygos skaitymas ←  skaitė knygą), tokia jo kilmė ne visada gali būti lengvai suvokiama (pvz.: linų mynėjas, drobių audėja, rugių sėja, pulko vadas). Todėl pateiktuosiuose sakiniuose daiktavardžio kilmininkai mūsų laikomi ne papildiniu, o nederinamuoju pažyminiu, pvz.: Ji yra gera drobių audėja (J. Jabl). Jis dabar rugių sėjimu susirūpinęs (J. Jabl). Tas linų mynimas ilgai neišėjo jam iš galvos (J. Jabl).

2. Nederinamieji pažyminiai, išreikšti kitais linksniais (naudininku, įnagininku, vietininku ar linksniais su prielinksniais), yra daug retesni ir paprastai eina po pažymimojo žodžio. Kartu su pažymimuoju žodžiu jie dažniausiai sudaro šios struktūros junginius: 1) „daiktavardis (pž. ž.) + naudininkas“ (pagalba draugui, parama visuomenei): 2) „daiktavardis + įnagininkas“ (rūpinimasis vaikais): 3) „daiktavardis + prielinksnis + daiktavardžio kilmininkas, galininkas ar įnagininkas“ (išvykimas iš namų, pasaka apie gaidelį, susitikimus su draugu). Pavyzdžiui: Aprimęs jis vėl mąsto apie pasikalbėjimą su Jadze (V. Myk-Put). Apie šiltą nakvynę po stogu Ratilui ir nesisapnavo (J. Bil). Alėjos gale Benius pamatė aukštą baltą sieną su kolonomis, kuriomis rangėsi žali vijokliai (J. Avyž).

3. Nederinamasis pažyminys gali būti reiškiamas daiktavardžiu su palyginamosiomis dalelytėmis (kaip, lyg, it, tartum), pvz.: Vingiuoja Nemunas lyg aukso kelias (V. Mont). Kirto brolelį kaip ąžuolėlį, lėkė galvelė kaip kopūstėlis.

4.1. Nederinamasis pažyminys gali būti reiškiamas ir veiksmažodžio bendratimi. Tokį pažyminį gali turėti nedaug daiktavardžių, būtent: galimybė, būtinumas, prievolė, pareiga, poreikis, uždavinys, noras, nutarimas, bandymas, mėginimas, atsisakymas, pasiryžimas, įsipareigojimas, pažadas, viltis, svajonė, teisė, baimė ir pan. reikšmių. Būdingiausia jo vieta – po pažymimojo žodžio, pvz.: Ir jai nebuvo jau noro juokauti (V. Myk-Put). Bet praeina visas noras dirbti, kai nematai jokios naudos (I. Simon). Ypač ta jo šypsena mane kažkaip graudina ir tas jo nemokėjimas apsirengti (I. Simon).

4.2. Pažyminys, išreikštas bendratimi, gali būti išplėstas priklausomaisiais žodžiais. Tai pareina nuo bendraties junglumo ypatybių. Pavyzdžiui: Darbymetyje šeimoje nebuvo įpročio kaisti puodų (P. Cvir). Nuolatinis potraukis plėsti savo akiratį – būtinas mąstančio pedagogo bruožas. Jis neteko noro ką nors dirbti, kam nors pasiryžti (V. Myk-Put). Man praėjo bet koks noras juoktis iš jo (J. Marc). Kokią jūs turite teisę persekioti jos svečius (J. Balt). Jisai šį vakarą, kaip niekada, jautė reikalą užtarti savo žmones (I. Simon). Nusistatymas būtinai važiuoti į Pamarius pradėjo svyruoti (I. Simon). Paskui jam pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį (V. Myk-Put). Tiek viena bendratis, tiek ir su jai priklausomaisiais žodžiais atsako į tuos pačius klausimus: kokio noro nebuvo? – juokauti; koks nemokėjimas? – apsirengti; kokio nebuvo įpročio? – kaisti puodų; koks nusistatymas pradėjo svyruoti? – būtinai važiuoti į Pamarius.

5. Palyginti retas pažyminys, susidedantis iš padalyvio (pagrindinio nario) ir priklausomųjų žodžių. Toks pažyminys taip pat eina tik po pažymimojo žodžio. Pavyzdžiui: Dar gavo žinią lenkus į Prūsų žemę įžengus, todėl grįžo namo (M. Val). Ragaišis girti neatsieina – būtų lyg pasisakymas pačią tokio pasikepti nemokant (Vaižg). Priešingai, turime dokumentų K. Jaunių gimus dviem metais vėliau.

Ir šitokiems pažyminiams gali būti iškeliami atitinkami klausimai: kokią žinią? – lenkus į Prūsų žemę įžengus; kokių dokumentų? – K. Jaunių gimus dviem metais vėliau.

6. Dar retesni prieveiksmiai. Gyvenimas – tai nuolatinis kopimas aukštyn. Plg.: judėjimas žemyn, slinkimas atgal.

Kartais daiktavardis gali turėti pakartotą to paties žodžio kilmininką, vadinamą stiprinamuoju kilmininku. Kadangi šis kilmininkas neiškelia kokio nors naujo požymio, o tik suteikia jam kiekybinį ar kokybinį reikšmės atspalvį, tai jis laikomas ne nederinamuoju pažyminiu, o samplaikiniu veiksniu: Prieš akis stovėjo kalnų kalneliai (J. Jabl). Taip vyrų vyras temoka pasielgti (J. Jabl).

Sudėtinis nederinamasis pažyminys

1. Pažyminys, sudarytas iš dviejų tarpusavy susijusių derinimo ryšiu įvardžių (aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos + pats, vienas; visi + mes, jūs, jie) kilmininko. Tas įvardžių junginys paaiškina kurį nors daiktavardį – pažymimąjį žodį: Šita obelis sodinta jo paties rankomis (A. Vencl). Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas (J. Bil).

2. Neretai pasitaiko pažyminių, sudarytų iš daiktavardinio junginio su būtinu priklausomuoju nariu – būdvardžiu, būdvardiškuoju įvardžiu, skaitvardžiu ar daiktavardžio kilmininku. Pagrindinio tokio junginio nario pozicijoje dažniausiai eina kilmininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia kokį nors kiekį, kokybę, rūšį, laiką. Būdingiausi jų: aukštumas, didumas, ilgumas, būdas, gabumas, ūgis, talentas, forma, išvaizda, kilmė, klasė, mastas, rūšis, vertė, diena, laikas, metas. Jie įeina į šitokios struktūros konstrukciją: „daiktavardžio kilmininkas +  priklausomasis žodis“: Man patinka tvirto būdo žmonės (J. Jabl). Lietuvoje gyvena ir lenkų kilmės žmonių (J. Jabl). Svetimos žemės karalius išbuvo pas hercogą jau dvi savaites (J. Balč). Šeštų metų Joniukas jau piemuo (J. Bil).

Tokie sudėtiniai pažyminiai gali būti semantiškai ekvivalentiški pažyminiams, išreikštiems sudurtiniais būdvardžiais, plg.: tvirto būdo (žmonės) – tvirtabūdžiai.

3. Sudėtinis pažyminys, sudarytas iš daiktavardžio įnagininko su priklausomuoju nariu – būdvardžiu, būdvardišku įvardžiu, skaitvardžiu ar daiktavardžio kilmininku, paprastai reiškia išorinį, matomą asmens ar daikto požymį ir beveik visada eina po pažymimojo žodžio: Turiu peiliuką šviesiomis kriaunomis (J. Jabl). Apysaką ta antrašte daug kas skaitys (J. Jabl). Pirkau vakar karvę antru veršiu (J. Jabl). Ar esi kuomet matęs žaltį devyniomis galvomis (J. Jabl).

4. Gana dažnai nederinamasis pažyminys gali turėti kitą pažyminį, o pastarasis dar kitą ir t. t. Čia susidaro savotiška nederinamųjų pažyminių grandinė (tarp kurių gali būti ir derinamųjų pažyminių), savita daugialaipsnė jų pakopa: Tokio beržų kamienų baltumo dar nebuvau matęs. Toks daugianaris pažyminys laikytinas ne keliais pažyminiais, o vienu sudėtiniu. Būdingiausia jo schema yra šitokia:

5. Retkarčiais pasitaiko sudėtinis pažyminys, išreikštas daiktavardžio (ar daiktavardiško įvardžio) kilmininku ir prielinksnio su konstrukcija su įnagininku. Oras tokis gardus, jog atsidusęs lyg duonos su medumi kąsnį suvalgai (V. Krėv).