Pažyminiai
Skiriant pažyminius svarbiausi du dalykai: (1)
pažyminių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu ir (2) pažyminių
sudėtingumo, jų išplėtimo laipsnis. Šių sakinio dalių rūšis
skyrybai nėra tokia svarbi.
Vientisinis derinamasis pažyminys, einantis prieš
pažymimąjį žodį, neskiriamas:
Subolavo ilgas drabužis, gal
naktiniai marškiniai, o ant pečių buvo užsimetusi kažką
tamsesnio. Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo
beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje.
Šios rūšies pažyminio nereikia skirti ir tuomet,
kai jis dėl inversijos ar ritmo sumetimais nukeliamas po
pažymimojo žodžio:
Skamba muzika ir dainos sūkury
nerūpestingam. Kiekvienas ryto augalas rasotas tau
savo žiedą pabučiuot išties.
Tačiau jei tik po pažymimojo žodžio atsiranda ne
vienas, o du ar keli pažyminiai, juos skirti būtina kableliais
arba brūkšniais. Brūkšnys labiau tinka sakinio gale arba kai
pažyminių daugiau kaip du, kai jie pasakomi sudėtingesnės
struktūros sakinyje ar jiems siekiama suteikti ypatingesnės
svarbos, tačiau griežčiau skyrybos ženklų pasirinkimas
nereglamentuojamas:
Kai aplankau tėviškę, bandau ieškoti tų
vaikystės upeliūkščių švarių, skaidrių, nenusekusių.
Paniurusiu dangum plaukė debesys, sunkūs, švininiai, o
vėjas siautėjo tuščiuose laukuose. Tokią meilę
nesavanaudišką, pasiaukojančią iš tiesų didžiulė
laimė sutikti savo gyvenime, deja, tai retai pasiekiama svajonė.
Dvitaškis tokiuose sakiniuose nei brūkšnio, nei
kablelio pakeisti negali.
Nederinamieji pažyminiai, priklausomai nuo jų
raiškos, gali būti pasakomi tiek prieš pažymimąjį žodį, tiek po
jo:
Mergaitė pasuka galvą su kuodu į dručkės
pusę.
Mokslinio ir kanceliarinio stiliaus tekstuose
prieš pažymimąjį žodį dažnai sutelkiamos ilgos daiktavardžių ir
įvardžių kilmininkais išreikštų pažyminių grandinės pramaišiui
su derinamaisiais pažyminiais. Neretai jos būna dviprasmės, bet
pasinaudojus skyrybos ženklais dviprasmiškumo problemos
išspręsti neįmanoma padėti galėtų tik kai kurių pažyminių
keitimas kitomis formomis ar viso sakinio struktūros
pertvarkymas:
Masinės informacijos priemonių paskelbtos
informacijos saugojimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą
nuo trijų iki penkių šimtų litų. Specialių apskaitos
dokumentų blankų užsakymų ir jų gamybos tvarkos teisės aktų
pažeidimų prevencija svarbi ekonominės policijos veiklos
sfera.
Nukelti po pažymimojo žodžio ar atsidūrę sakinio
gale, šie pažyminiai gali būti laikomi pridūrimu ir dėl to, kaip
ir derinamieji, atskiriami brūkšniu:
Jis niekad gyvenime nedrįs prisipažinti, kad
vis dėlto paauglystėje vogė pinigus tėvo, motinos, draugų.
Išplėstiniais pažyminiais gali būti palaikyti ir
klaidingai skiriami po pažymimojo žodžio pasakyti nederinamieji
pažyminiai, išreikšti kokiu nors daiktavardžio linksniu
(dažniausiai įnagininko) ar linksniu su prielinksniu (pvz.,
moteris šviesia gėlėta suknele; vaikas išgąstingomis
išbadėjusiomis akimis). Visada tokio pažyminio
centras (svarbiausias žodis) daiktavardis, tačiau šis
daiktavardis gali turėti prisijungęs būdvardinį ar dalyvinį
pažyminį, o tai dažniausiai ir suklaidina, nes daugeliui ima
atrodyti, kad toks pažyminys išplėstinis:
Matai seną keltininką išpurtusiu girtuoklio
veidu, kursuojantį valtimi skersai upės pažįstamas vaizdas
iš senų graviūrų.
Išplėstinis pažyminys savo struktūra labai
panašus į išplėstinę aplinkybę. Jį sudaro dalyvis arba
būdvardis, turintis savarankiškų priklausomų žodžių.
Svarbiausias šių dviejų sakinio dalių skirtumas aplinkybė
priklauso nuo tarinio, o pažyminys nuo daiktavardžiu ar
daiktavardį pavaduojančiu žodžiu išreikštos sakinio dalies.
Abiejų sakinio dalių centriniu žodžiu gali eiti dalyvis, tačiau
išplėstinio pažyminio centru dar gali būti ir būdvardis, o
aplinkybės, kaip jau buvo minėta, taip pat reiškiamos
pusdalyviais bei padalyviais.
Išplėstinis pažyminys, pasakytas prieš pažymimąjį
žodį, neskiriamas, jeigu neįgyja papildomų reikšmės atspalvių:
Smulkiais prakaito lašeliais išrasojusiame
veide skausminga įtampa. Šaltas mėnesienos sidabras liejasi
tiesiai pro langą į kambarį, ir tu, net neatsikeldamas iš
guolio, gali gėrėtis eksponuojamais ant sienų kūriniais.
Nukelti po pažymimojo žodžio tokie pažyminiai,
kitaip negu išplėstinės aplinkybės, skiriami visada:
Žemaičių rašytoja žiūri kažkur į tolį kietai
sučiaupusi lūpas, galbūt mažai bučiuotas mylinčio vyriškio.
Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota, nuo sutemų melo per
naktį ieškota, aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą.
Išplėstinį pažyminį atskirti nuo išplėstinės
aplinkybės nėra paprasta: pasitaiko atvejų, kai sakinyje
dalyvinė konstrukcija gali būti logiškai siejama tiek su
tariniu, tiek su daiktavardžiu išreikšta sakinio dalimi. Tuomet
vertėtų pasitelkti skyrybą juk aplinkybė gali būti ir
neskiriama:
Džiaugiasi kaip merga, piršlių sulaukusi.
Berniūkštis, pastebėtas ties gatvės kampu, puolė bėgti.
Įgiję aplinkybinės reikšmės atspalvį,
išplėstiniai pažyminiai gali būti skiriami ir prieš pažymimąjį
žodį, bet skyrybos taisyklėse niekur griežtai nepasakyta, kad
šitokius pažyminius skirti būtina, vis dėlto pastebėta
dominuojanti tendencija skyrybos ženklą po tokio pažyminio
rašyti. Šie pažyminiai neįprasti tuo, kad labai dažnai jų
pažymimasis žodis įvardis arba įvardžiu tą žodį lengva
pakeisti:
Įmirkusios, šliupsinčios kaip žvejo batai,
kelnės vis dar stengėsi siurbtelėti iš kiekvienos mūsų
senamiesčio balutės. Susigūžę, apsiblausę lyg šmėklos,
mes perplaukėme poeto apdainuotą ežerą ir nieko gražaus neišvydę
vėl sulindom kaip antys į nendryną.
Tam tikru nenuoseklumu reikėtų laikyti teiginį
Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose (1998, 64), kur sakoma,
kad skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir
nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys
pažyminiai, jeigu jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį:
Maža ką pamokytas, jis gražiai skaitė
kiekvieną knygą. Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis,
ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.
Pirmajame pavyzdyje kablelio galima atsisakyti, o
antrajame jis jau būtinas, nors abu pavyzdžiai, bent jau
intonaciškai, iš esmės nesiskiria. Tad remiantis minėtomis
taisyklėmis kablelį turėtume rašyti ir šiame sakinyje, kuriame
pats autorius jo parašęs nebuvo, pvz.:
Laisvas ir išdidus, tu vaikščiodavai
kaip viešpats dievas septintą dieną po savo sukurtą pasaulį,
pamiršęs, kad kažkur už tos iliuzinės visatos ribų egzistuoja
kiti.
Pažyminiai, su įvairiais jungiamaisiais žodžiais
(nors ir, kad ir, net ir, ypač) pasakomi po tarinio, taip
pat gali turėti aplinkybės atspalvį. Be to, šiuo atveju būtų
galima įžvelgti ir nepilnojo sakinio ar sakinio dėmens
užuomazgų, pvz.:
Raimundas, nors ir įsižeidęs, ištiesė
man suglamžytą dešimtinę. O ir aš pradėjau geriau suprasti jo
kūrybą, ypač naująją, kai pamėginome daugiau laiko
praleisti drauge ir sykiu dirbti, dalindamiesi visomis
kūrybinėmis nesėkmėmis. Bronius perprato ir įspūdingai aprašė
subtiliausius žmogaus jausmus, kad ir labai šokiruojančius,
palietė jo vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą,
konfliktiškumą. Matai, nuo kiekvieno darbo, tegu ir
maloniausio, žmogus vieną kartą pavargsta.
Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti
pažyminiai skiriami, kai įgyja aplinkybės atspalvį. Dažniausiai
jie pažymi įvardžiu išreikštą sakinio dalį:
Mes, jaunesni, sunkiai begalim
įsivaizduoti, kad valstybės siena buvo tokia riba, kurią tik
vienetai sugebėdavo peržengti. Tai ji, apsukruolė, man
visą šitą bjaurastį užtaisė. Argi tu, beraštis, į tokį
postą tinki?
Tokius pažyminius tiksliau būtų laikyti ne
derinamaisiais pažyminiais, o priedėliais, nes jais einantys
žodžiai būna sudaiktavardėję arba bent apdaiktavardėję:
jaunesni žmonės, apsukruolė moteris, beraštis žmogus.
Pažyminio funkciją atliekančios padalyvinės
konstrukcijos, einančios po pažymimųjų žodžių, kableliu
neskiriamos:
Darbas formuojant geresnį bendrovės įvaizdį
visada pasiteisina. Jo vaidmuo plėtojant profesinio
perkvalifikavimo tinklą nėra toks svarbus kaip įvairių
Europos Sąjungos paramos fondų.
Priedėlio, kaip ir kitų pažyminių, skyrybai
pirmiausia svarbi pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu
skiriami priedėliai, einantys po pažymimojo žodžio. Pagrindiniai
jų skyrybos ženklai kablelis ir brūkšnys. Ši pažyminių rūšis
reiškiama daiktavardžiais arba sudaiktavardėjusiais jų
pakaitalais, kurie, be to, gali dar būti išplėsti įvairiais
derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais:
Pastaruoju metu aš vis dažniau pagalvodavau
apie užmestą darbą skulptūrinę grupę, bet ne todėl, kad
bandyčiau įteigti save grįžti prie jos. Legendinis paukštis
Feniksas atgimsta iš pelenų tik fantazijoje. Mikas Kėbla
universalus meno kritikas, trisdešimt šešerių metų vyras
niekam nekrinta į akis.
Kokį skyrybos ženklą pasirenkame kiekvienu
konkrečiu atveju, priklauso nuo priedėlio išplėtimo laipsnio ir
vietos sakinyje. Skyryba visada, ne vien šiuo atveju, atrodys
tikslesnė, raiškesnė, jei paisysime skyrybos ženklų hierarchijos
ir juos rinksimės motyvuotai. Labiau išplėstiems, daugianariams
priedėliams, turintiems savo viduje kableliais skiriamų vienetų,
geriau tinka brūkšnys:
Plakasi einančiųjų drabužiai paltų
skvernai, paauglių plačkelnės, šerpės nuo galvų lekia
neprilaikomos skrybėlės ir kepurės. Daugybė mašinų
automobiliai, autobusai, troleibusai, įsikibę elektros laidų
žalsvomis žiogų kojomis, lėtai slenka gatve.
Brūkšnys gana dažnas ir tuomet, kai priedėlis
pasakomas sakinio gale. Daugelyje taisyklių randame užuominų
apie tai, kad sakinio pabaiga mėgstama brūkšnio vieta ir jis
tinkamesnis už kitus ženklus:
Kiek čia, šitame plaukiančiame žmonių iže,
užslėpta aistrų meilės ir neapykantos, ištikimybės ir
išdavystės, veidmainiavimo, apgaulės.
Priedėlio pažymimą daiktavardį neretai pavaduoja
įvardis:
O jai, Veronikai, mylimasis yra jo
dvasinių ir materialinių vertybių suma. Kambaryje tik jiedu
pašaliniai, pailsėti ir užvalgyti užvažiavę žmonės ir
raštuota aštuonnyte dengta lova. Ar matai, brangusis drauge, kuo
baigėsi mano, kaip prozininko, debiutas?
Priedėlis siejamas su pažymimuoju žodžiu ir per
jungiamuosius žodžius kaip, kaip antai, būtent, tai yra,
pavyzdžiui, ypač, arba, vardu, pavarde ir kt.:
Minties praktinių ritualų griežtumas ir
tikslumas laikomas nesąmoningo determinizmo tiesos, kaip
mokslinių reiškinių egzistavimo būdo, suvokimo išraiška.
Išsirinkai kokią širdžiai brangią temą, tiksliau sakant
vaizdą ar objektą, apžiūrėk jį iš visų pusių ir gėrėkis vis
naujais atspalviais. Šis legitimacijos tipas suteikia
mokslininkams, kaip praktiškiems žmonėms, autoritetą
atsisakyti teikti mokslinę paramą politinei valdžiai. Žinote,
studentai, ypač mergaitės, smalsūs.
Tokiu atveju vienas kablelis rašomas prieš
jungiamąjį žodį, o kitas čia aptariamos konstrukcijos gale; iš
abiejų pusių skiriamas tiktai vienintelis jungiamasis žodis
pavyzdžiui:
Rūsyje esančioje virtuvėje būdavo vaišinami
padėjėjai, pavyzdžiui, darbininkai, atlieję skulptūrą, arba
vairuotojai, pristatę medžiagas.
Priedėliai su kaip skiriami ir tuomet, kai
jie pasakomi prieš pažymimąjį žodį:
Kaip advokatas, Povilas Kelpša buvo
nieko vertas.
Kai po jungiamojo žodžio išvardijama ne vienas,
bet keli priedėliai, tai prieš tą žodį rašome kablelį, o po jo
dvitaškį ir jei sakinys nesibaigia priedėliu, tai nuo likusio
sakinio jį paprastai atribojame kableliu:
Visi arčiau mūsų gyvenantys kaimynai,
pavyzdžiui: Jonkai, Petrylos, Zolubai, Viršilos, seniai
atsisakė anglių žiemą kūrena malkomis.
Tokios konstrukcijos turi vienarūšių sakinio
dalių su apibendrinamaisiais žodžiais ir įterpinių požymių.
Priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, iš tikrųjų labai
primena įterpinį.
Daiktavardžiai dvižodėse samplaikose, intonacinių
pauzių neatriboti vienas nuo kito, laikomi viena sakinio dalimi
ir priedėlis tokio pobūdžio sintaksinėse struktūrose
neišskiriamas:
O dar kalbama, kad lietuvis kaimietis
konservatyvus. Trumpiau tariant, sukūriau reljefiškai ryškų
moters dainininkės portretą, kad, rodos, imk ir tapyk.
Po pažymimojo žodžio einantis priedėlis
atskiriamas brūkšniu tik iš vienos pusės, kai siekiama
paryškinti gretinamų daiktų ar reiškinių tapatumą, o ne iškelti
jų papildomą aiškinamąją reikšmę:
Ir tą naująją darbuotoją dizainerę
pakviesk į vakarėlį. Šios pievų gėlės raktažolės
pražysta vidurvasary.
Be to, kableliu arba brūkšniu iš vienos pusės
skiriamas postpozicinis priedėlis, reiškiamas parodomuoju
įvardžiu tas, ta ir dažniausiai dar pastiprintas dalelyte
ir:
O mūsų jaunoji karta, ir toji
aptingusi, be iniciatyvos, nesugebanti pati savimi pasirūpinti.
Žmogaus gyvenimas ir tas per tokius perversmus ir
kataklizmus praranda savo tikrąją vertę.
Šaltiniai
Vasiliauskienė
V. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai.
V., 2002, p. 60-66.