Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Pastraipų reikšmė

Tiesioginę kalbą išskirti iš autoriaus kalbos daug padeda tinkamas teksto išdėstymas pastraipomis.

a. Keli to paties asmens tiesioginės kalbos sakiniai, jeigu jų nepertraukia kito kalbėtojo žodžiai, rašomi vienoje pastraipoje, į naują pastraipą iškeliami tik kito asmens tiesioginės kalbos sakiniai:

1. – Aš tavo neimu, nerėk, – nasrai plyš, – ramesniu, bet baisiu balsu tarė Ona ir mostelėjo bernui, kad tas liptų iš vežimo. Bernas už rungo užvyniojo vadeles ir nušoko į veją. – Eime, – tarė Ona, – paimsime pirmiausia medų ir miltus.

A. Vencl.

2. Jis matė, kaip jos gerkle, sakytum atrytas kąsnis, atėjo žodis:

– Leisk... – ir pro jo šoną į laukus pažiūrėjo. Ilgai ji ten žiūrėjo, kol vėl pasakė: – Ko tu parėjai?...

– Pas tave. O tu nesidžiaugi?

P. Cvir.

Toks skyrimo būdas padeda skaitytojui suvokti, kur pasibaigia vieno ir prasideda kito asmens tiesioginė kalba.

b. Autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos ir ją apibūdinanti, gali sudaryti ne vieną, bet kelis sakinius, rašomus toje pačioje pastraipoje. Pvz.:

1. – Siūlyčiau pirmininku viršaitį, – atsiliepė balsas iš užstalės. Šiuos žodžius pasakęs buvo pakišęs galvą po stalu ir ten jau seniai maišė kortas.

P. Cvir.

2. – Kokis tave galas plėšia! Ko dabar tu čia rėki nesavu balsu? – klausia jo nusigandusi bobulė, sena Žvairienė. Ji vienui viena dabar namie, o visi kiti šeimyniškiai lauke: kas rugius veža, kas avižas pjauna, o kas rauna grikius.

V. Krėv.

Po tiesioginės kalbos einanti autoriaus kalba rašoma naujoje pastraipoje, jeigu ji yra nuo tiesioginės kalbos atsijusi ir savo turiniu jos nepaaiškina:

3. – Tai kaip ten pas jus, tuose Šilėnuose? – klausia dėdė. – Kaip laikosi tėvas, motina? Ar visi sveiki?

Petras ima pasakoti, pamažu įsidrąsindamas.

V. Myk.-Put.

4. – Nenori?! – net išsižiojo tėvas. – O kas tavęs, varlės, klausia, nori tu ar nenori? Pasakysiu, ir eisi!

Bet Levukas nepasidavė.

J. Balt.

Jeigu po tiesioginės kalbos eina du autoriaus kalbos sakiniai, kurių vienas aiškina tiesioginę kalbą, o kitas – ne, tai toje pačioje pastraipoje rašomas tik pirmasis autoriaus kalbos sakinys, o antrasis keliamas į naują pastraipą:

5. – Išeisiu aš iš čia! – pasakiau piktai.

Poviliokas nusikvatojo.

J. Balt.

6. – Čionai, čionai! – priekyje sušuko keletas balsų, ir arklys pats patraukė į tą pusę, iš kur buvo girdėti šauksmai.

Valandėlę pritilusi, tuo tarpu prasidėjo nauja priešo minosvaidžių ataka.

A. Vencl.

c. Kai autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos, yra iškelta į naują pastraipą, tai po tiesioginės kalbos brūkšnys paprastai nededamas. Išimtis – eiliuotas tekstas, kuriame pastraipų nėra ir todėl nauja eilutė neparodo, kas seka toliau – tiesioginė ar autoriaus kalba. Eiliuotame tekste po tiesioginės kalbos brūkšnys dedamas bet kuriuo atveju. Pvz.:

Pakulų suveltą kuodą

Ji Sigutei atiduoda:

– Tai ganydama nesnausi,

Susiverpsi, išsiausi,

Pasisiūsi, bevilkėsi –

Savo marškinius turėsi. –

Vai broleli, brolužėli,

Kareivėli, raitužėli!

Verkia rudenio laukai,

Kam sesele palikai...

S. Nėr.

d. Jeigu ilgas tiesioginės kalbos monologas sudaro kelias pastraipas, tai brūkšnys dedamas prieš kiekvieną pastraipą. Prieš naują monologo pastraipą brūkšnio nepadėjus, atrodytų, kad toliau eina jau autoriaus kalba, o ne to paties veikėjo tiesioginės kalbos tęsinys. Pvz.:

Liudas Vasaris paskleidė ties savim popierių pluoštą ir pradėjo:

– Aš noriu supažindinti tamstas su naujausiu savo veikalu, drama, kurios paskutinių scenų dar neturiu parašęs. Būtų per didelis tamstų kantrybės bandymas skaityti visą veikalą ištisai, o atskiros scenos be konteksto ir tęsinio pasirodytų nesuprantamos. Dėl to aš ne tiek skaitysiu, kiek atpasakosiu savo dramos metmenis ir nurodysiu svarbiausias situacijas, iš kurių paaiškės mano kūrinio pobūdis, idėja, prasmė.

– Mano dramos veiksmas nukeltas į gilios senovės laikus ir turi mito charakterį. Tais laikais žmonės mėgdavo dideles aistras, didelius dorovinius varžtus ir kovas su įsivaizduojamais dievais. Visa tai jie apvilkdavo poezijos rūbu, įvaizduodavo neva į realius įvykius, kurie tokiu būdu gavo gilią simbolinę prasmę. Mano dramos mitas yra toks: Vienoj šaly ar gentėj karaliauja jaunas valdovas, kuriam jau metas vesti žmoną ir turėti sosto įpėdinių, nes dinastijos nutrūkimas visur ir visuomet buvo laikomas dangaus nepalaima, karų ir suiručių priežastim. Vyriausias kunigas perša vieno didžiūno dukterį, tačiau jaunasis valdovas vesti žmoną delsia, nes yra pamilęs gražią vyriausiojo gentės globėjo-dievo vaidilutę. Jo meilė virsta nenugalima aistra, ir jis, laužydamas tradiciją ir savo religijos nuostatus, paima vaidilutę iš šventovės ir ją veda.

Čia Vasaris, pasirausęs savo popieriuose, paskaitė iš pirmojo veiksmo keletą scenų, kur buvo vaizduojamos šitos nuodėmingos sutuoktuvės.