Pagrindiniai rašto tipai

Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.

Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).

Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniausias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas.

Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams:

Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje – jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje – „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).

Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartotojų kalbos ypatybes.

Piktografinį raštą geriausiai yra išlaikę Amerikos indėnai (pvz., yra išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti tos šeimos gentims persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose).

Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojama, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemaža laiko, antra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia – ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais (plg. bato, garuojančio puodelio ir kt. piešinėlius vitrinose). Piktografinio pobūdžio yra ir kai kurie kelio ženklai (pvz., žymintys posūkį, tarpukalnę, sankryžą ir kt.).

Ideografija („sąvoka“ + „rašau“) – tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografijos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.

Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų, kurie jau nebeprimena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hieroglifais („šventas“ +  „raižinys“).

Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet ir abstrakčias sąvokas. Be to, ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tikros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai. Pavyzdžiui, Pekino tarmės atstovai „žmogų“ vadina žodžiu žen' Kantono – jan', o Šanchajaus – ning. Tačiau rašte „žmogaus“ sąvoka žymima vienu hieroglifu. Ši pastaroji aplinkybė, be kita ko, matyt, nemaža lėmė tai, kad ideografinio rašto kai kurios tautos (kinai, japonai) neatsisakė dar ir mūsų laikais.

Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvokas reiškiantys ženklai (l, 2, 3, 5...), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( + , =, ≠  ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specialioms sąvokoms žymėti, be to, suprantamos įvairių tautų atstovams.

Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Naujoms sąvokoms grafiškai reikšti buvo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visaip kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografinio rašto sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos elementų.

Fonografija („garsas“ + „rašau“) – toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus – skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „skiemuo“), ir foneminis.

Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.

Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5-6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, aš „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).

Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai – molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.

Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje – I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).

Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidurio Europą,

Plisdamas po įvairius vakarų ir vidurio Europos kraštus, lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos fonologinės sistemos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių, be kitų, vartojo čekai, lenkai, o vokiečiai net ligi XX a. vidurio (jie dažnai vadinami švabachiniais, fraktūriniais rašmenimis). Gotikiniu šriftu buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos XVI-XVII a., tačiau nuo XVIII a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų (gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose spaudiniuose).

Pirmųjų mūsų raštų autoriai (M. Mažvydas, M. Daukša ir kt.), kurdamiesi lietuviškąjį raidyną, daugiausia nusižiūrėjo į savo kaimynų – vokiečių ir lenkų vartotus rašmenis. Tačiau, norėdami geriau atvaizduoti specifinių lietuvių kalbos fonemų tarimą, jie stengėsi kūrybiškai pritaikyti tuos rašmenis arba prireikus susidaryti ir naujų rašmenų (pvz., M. Daukša susidarė dviaukštį e plačiajam „e“, taip pat ų, į nosiniams „u“, „i“ žymėti). Pirmųjų lietuviškų raštų autorių susikurto raidyno atskiri rašmenys vėliau buvo ne kartą kaitaliojami, kol XIX a. pabaigoje jau nusistojo toks raidynas, kokį ir dabar vartojame.

Nors mūsų laikais lotyniškojo rašto pagrindu sudaryti daugelio Europos, Amerikos ir Afrikos tautų raidynai (iš viso tuo raštu naudojasi apie 33 % pasaulio gyventojų), bet nemaža yra ir kitų fonografinio rašto sistemų. Antai graikų, o ne lotynų, raidynu remiasi du slavų raidyno tipai – kirilica ir glagolica (kirilica vadinamas tam tikras slavų rašto tipas pagal jo sudarytojo (gyv. IX a.) Kirilo vardą, o glagolica – pagal s. sl. kalbos veiksmažodį glagolati „kalbėti“). Kirilicą dabar vartoja rusai, baltarusiai, ukrainai, bulgarai, serbai, o glagolica seniau buvo paplitusi Moravijoje, Chorvatijoje, Dalmatijoje, bet ją paskui išstūmė kirilica. Savotišką raidyną, savo pradine kilme susijusį su finikiečių raštu, turi arabai. Originalią rašmenų sistemą (vienų tyrinėtojų kildinamą iš graikų, kitų – iš persų raidynų) turi armėnai, gruzinai ir kai kurios kitos tautos.

Baigiant trumpą pagrindinių rašto tipų apžvalgą, reikia pažymėti, kad foneminis raštas yra ne tik jauniausias, bet ir patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios struktūros kalboms. Ir jeigu kai kurios tautos (kinai, japonai ir kt.) dar nėra priėmusios šio rašto, tai daugiausia dėl to, kad jo priėmimas, kaip ir bet kurios kitos rašto sistemos pakeitimas, būtų tam tikra revoliucija, nutraukianti ryšius su įsisenėjusia rašytine tradicija, su ankstesniuoju kultūriniu palikimu.