Nuosakų
sinonimika
Kalboje nemaža pavyzdžių,
kai tiesioginė nuosaka eina kitų nuosakų sinonimu. Labai
dažnai tiesioginė nuosaka pasakojime vartojama ten, kur lauktume
netiesioginės:
Ir pati Grigaliūnienė
čia pat jau kurstė kaimynus eiti rytoj į dvarą ir šaukti, kad
žemės neatiduosime.
Palikdami nepakeitę vieną
kitą tiesioginės nuosakos forma netiesioginėje kalboje,
rašytojai išlaiko kai kuriuos šnekamosios kalbos elementus ir
tuo būdu paįvairina autorinio pasakojimo sintaksinį audinį.
Tiesiogine nuosaka kartais
pasakomi tariami arba, tik tam tikrai sąlygai esant, galimi
veiksmai. Labiausiai tokius veiksmus linkstama nusakyti
būsimuoju laiku, kuris reikšme bent iš dalies sutampa su
tariamąja nuosaka (ateities veiksmas kalbos momentu taip pat
realiai nevyksta!):
Tegul visas pasaulis
šauktų, jog jisai nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu,
nieko, kad tik imtų!
Ar tai bus
kampininko sūnus, ar ūkininko, man vis tiek, bet tik mandagus,
darbininkas ir ne palaidūnas būtų.
Tiesiogine nuosaka
šnekamojoje kalboje dažnai reiškiamas įsakymas, raginimas,
skatinimas, draudimas, kitaip tariant, ji perima liepiamosios
nuosakos funkcijas:
Štai tau trys kuodeliai
linų. Suverpsi be verpstės ir išlenksi be lankčio.
Eime, seselės, į
aukštą svirną brolelio rengti į kelionėlę.
Tiesioginės nuosakos
esamojo ar būsimojo laiko formomis kalbančiojo valia perduodama
taip pat griežtai, kaip ir liepiamąja nuosaka. Skirtumas gal tik
tas, kad čia išryškėja veiksmo atlikimo laikas.
Šnekamojoje kalboje
tariamąja nuosaka pasakomi veiksmai ir būsenos, dėl kurių
realumo neabejojama. Daugelis jų visiškai sutampa su kalbos
momentu ir gali būti pakeisi esamojo laiko atitinkamu asmeniu.
Pavartojus tariamąją
vietoj tiesioginės nuosakos esamojo taiko, labiau išryškinami
įvairūs emociniai pasakymo atspalviai: nepasitenkinimas,
priekaištas, nuostaba.
Tariamosios nuosakos
formos neretai vartojamos ir perteikiant svetima kalbą, kur
įprasta vartoti netiesioginę nuosaką:
Beeidama per didelę
girią, užėjo atsiskyrėlį. Pas tą įėjus klausia, ar jis
nežinotų (nežinąs), be nesąs matęs kur jos
brolių juodvarniais lakstančių.
Jaunasis ponaitis
Viktoras apie tą Steponas nieko blogo pasakyti negalėtų
(negalįs).
Tariamąja nuosaka
šnekamojoje kalboje dažnai reiškiamas raginimas, įsakymas;
liepiamoji šios nuosakos reikšmė labai ryški:
Jurgel, tu midų
pilstyti padėtum...
Pasigailėtum,
tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi.
Kai tariamosios nuosakos
formos vartojamos su dalelyte kad ir taikomos trečiajam
asmeniui, jas galėtume laikyti sinonimiškomis geidžiamajai
nuosakai:
Kad išeitų
brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų
mano vargelį iš anytos vartelių!
Panašių pasakymų ryškus
šnekamosios kalbos atspalvis, o palyginus su atitinkamomis
geidžiamosios nuosakos formomis (teišeinie...
teiškertie...), jie neturi tokio didelio
kategoriškumo ir dažniausiai žymi norą ar pageidavimą.
Liepiamoji nuosaka
labai susijusi su šnekamąja kalba ir dėl .to turi didelę
stilistinę vertę. Kontekste liepiamoji nuosaka dažnai pavaduoja
tiesioginę:
Juk mama sakė, kad
katė viską supranta. Pabark nuleis uodegą, pagirk
išdidžiai išries nugarą.
Nelįsk prie
smalos nebūsi smaluotas.
Kadangi liepiamosios
nuosakos vartojamas vienaskaitos antrasis asmuo, tokie pasakymai
visada turi kiek apibendrintą reikšmę, yra įtaigesni už
tiesioginės nuosakos atitinkamas formas.
Liepiamąja nuosaka
pasakomi ir tariami veiksmai, kurių praktiškai nereikia vykdyti:
jie yra tik pageidaujami arba įsivaizduojami:
Duokite man
tiktai Kurmelį su jo gyvenimu, pamatytumėte: visi pašaliai būtų
kaip stiklas ir pats kaip lėlė vaikinas.
Matau, kad niekis: taip
bloga, kad nors bėk kur užsimerkęs...
Pateikiamų pavyzdžių
liepiamoji nuosaka reikšme priartėja prie tariamosios. Juk
galėtume pasakyti: duotumėte... bėgtum... Pasirinkdamas
liepiamąją nuosaką, kalbantysis pageidaujamą veiksmą reiškia
įsakmiau, labiau atkreipdamas į jį kitų dėmesį.
Liepiamosios nuosakos
stveriamasi, kai kalbama apie būtinus, neišvengiamus, nuo
kalbančiojo valios nepriklausomus veiksmus:
Kad mes pilvus
turėtumėm, tai pavalgytumėm sau, atsigertumėm, ir ant širdies
linksmiau pasidarytų... O dabar žiūrėk tik į
pinigus,
sergėk juos, dar naudos iš jų neturėk!
Taigi dabar bylinėk
su juom, taip ubagu tapęs.
Pabrauktieji
veiksmažodžiai yra tik liepiamosios nuosakos formos ir jokio
liepimo, įsakymo nereiškia. Jos iškelia veiksmo įvykimo
neišvengiamumą ar jo atlikimo būtinybę (turi žiūrėti, turi
sergėti, turi bylinėtis ir t. t.).