Nominatyviniai sakiniai

Nominatyvinių (lot. nominativus ,,vardininkas“) sakinių centrą sudaro daiktavardžio vardininkas, pvz., Vakaras. Jais perteikiama bendra situacija; nurodomas laikas, vieta, įvykis ir t. t. Sakiniai ekspresyvūs savo lakoniškumu, dažnai vartojami grožinėje literatūroje, publicistikoje (Žiema. Šaltis. Pusnynai. Neaprėpiami toliai.). Paprastai kontekste šalia esti ir kitokių sakinių), atskleidžiančių bei patikslinančių vardininko reikšmes.

Egzistenciniai sakiniai nurodo, kas yra, egzistuoja, sudaro tartum foną tolesniems įvykiams arba išskaičiuoja matomus objektus:

Darbymetė.

Ruduo. Nejaukus, vėlyvas ruduo.

Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra...

Skelbimų lenta. Šlaitai. Venta. Lakštingalos. Pempės.

Yra ir atpažįstamųjų sakinių: Toleikis! Tėvas!; pranešamųjų: Pavojus!; pavadinamųjų: Šyvis; emocinių: Bet ir purvas gi! Gimnazija!; parodomųjų: Ana jis! Ve! Ve! Malūnas! Štai ir Dalia!

Šių sakinių vardininkai sintaksiškai įvairiai traktuojami: arba laikomi veiksniu arba tariniu, arba tiesiog nediferencijuota pagrindine sakinio dalimi, nes dažnai esti sunku ją nustatyti. Vis dėlto jie panašesni į veiksnius.

Vokatyviniai sakiniai

Prie benarių priskiriami ir vokatyviniai (lot. vocativus ,,šauksmininkas“) sakiniai, susidarantys iš vieno kreipinio, t. y. tokio šauksmininko, kuris tariamas ypatinga intonacija ir kuriuo kartu kviečiama, skatinama nutraukti veiksmą, rodomas pašnekovui nepritarimas, priekaištas, apgailestavimas, nepasitenkinimas ir kt.:

Tėtušiuk!

Tėte, tėte ... – lyg katytė meilindamasi sumiauksėjo duktė.

Mielas drauge, – paglostė Mongoliukas Džimą.

Ak Vile ...

Oi tetule! Oi, oi! Petį man išsukote!

Džimai! Džimai! – šaukė Dalia, bandydama jį sulaikyti.

Eliptiniai sakiniai

Eliptiniuose sakiniuose praleidžiami lengvai suprantami žodžiai, kuriuos numanome ir be konteksto. Tuo jie skiriasi nuo nepilnųjų sakinių (– Kur eini? – Namo.), kuriems kontekstas būtinas. Eliptiniuose sakiniuose dažniausiai nepasakomas tarinys (judėjimo, buvimo, kalbėjimo, davimo ar kt. aiškūs iš paties sakinio veiksmažodžiai):

Lapė į mišką, šunys – paskui!

Jau ir šitas čia!

Visi po du, po du, o aš kadu (kada)?

Neturtingam vis vėjas į akis.

Į akis taip, o už akių kitaip.

Akis už akį, dantis už dantį.

Priduriamieji sakiniai

Priduriamieji sakiniai kartais irgi skiriami prie nepilnųjų. Pati jų struktūra, galima sakyti, labai jau panaši. Tačiau priduriamųjų sakinių funkcijos visai kitos. Čia kalbėtojas papildo savo anksčiau sakytą mintį, ją paryškina:

Iš po surauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo.

Ten sustos ir vėl lauks. Tik dabar nebe Laimos.

Toks pridūrimas vadinamas ir parceliacija (išskirstymas dalimis). Parceliacija dažnai vartojama grožinėje literatūroje.