Raiška – išraiška.

Raiškusis skaitymas – vaizdingas literatūros teksto skaitymas.

Raktažodžiai – žodžiai, kurie išreiškia meninio teksto svarbiausias mintis, jo idėją.

Rapsodas – senovės graikų keliaujantis dainius-pasakotojas, kuris, pritardamas lyra, dainuodavo liaudies pasakojimus apie legendinius didvyrius ir dievus, Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmes ir kt.

Rašinys – rašytinio darbo rūšis: literatūros kūrinio atpasakojimas, teksto interpretacija; parašytas veikalas, straipsnis.

Rašytojas – grožinės literatūros kūrėjas.

Raštija – visa, kas parašyta.

Raštai – kūriniai, jų rinkinys; knyga, knygos.

Rauda – apeiginis tautosakos kūrinys, atliekamas liūdnais netekties momentais.

Realistas – rašytojas arba menininkas, kuris vadovaujasi realizmo estetikos principais.

Realizmas – XIX a. vid.-XX a. literatūros ir meno kryptis, siekianti vaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Rebusas – tam tikras galvosūkis, kai grafiniais simboliais, sutartiniais ženklais ir piešinėliais, kuriuos kartais jungia viena raidė ar skiemuo, užšifruojamas koks nors žodis, posakis ar aforizmas.

Recenzija – kritinis grožinio, mokslinio kūrinio, spektaklio, filmo ar projekto įvertinimas.

Redaguoti – tikrinti ir taisyti spaudai rengiamą tekstą.

Redakcija – kurio nors kūrinio paruošimas spaudai, galutinis kūrinio teksto sutvarkymas.

Redaktorius – asmuo, taisantis, tvarkantis kokį nors tekstą, jo iliustracijas, rengiantis radijo, televizijos laidas.

Redifas – žodis ar žodžių grupė, Rytų poezijoje pasikartojanti po rimo kiekvienoje eilutėje.

Referatas – trumpas turinio išdėstymas, viešas pranešimas.

Refleksija – savo psichikos stebėjimas ir apmąstymas.

Reformacija – XVI a. visuomeninis sąjūdis Europoje, nukreiptas prieš viešpataujančią katalikybę.

Refrenas – eilutės, pasikartojančios eilėraštyje po kiekvieno posmo arba tam tikro jų derinio; žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio.

Regioniškumas – tam tikro šalies regiono kalbos, istorijos, psichologijos, kultūros savimonės išraiška literatūroje, neišvengiama besiformuojant bendrinei kalbai, o vėliau sąmoningai programuojama siekiant lokalinio autentiškumo.

Reklama – žinių skleidimas norint išgarsinti, patraukti, sudominti; skelbimas, plakatas, rodymas, pranešimas per radiją, televiziją ir kitos priemonės tam tikslui siekti.

Rema – kalbėjimo (sintagmos) dalis, pateikianti naujos informacijos apie temos objektą.

Remarka – dramos veikale autoriaus pastaba aktoriui, režisieriui, skaitytojui; pastaba knygos paraštėje.

Reminiscencija – sąmoningas ar nevalingas poetui žinomos kito autoriaus frazės arba vaizdingos konstrukcijos iš kito grožinės literatūros kūrinio pakartojimas savo kūryboje; tokių originalių ir reminiscencinių posakių sugretinimas rodo, kaip vienų poetų kūryba veikia kitus; ko nors neaiškus, kiek miglotas prisiminimas ar su juo susijusi mintis.

Renesansas – Europos kultūros ir meno raidos epocha, apimanti XV-XVI a.

Replika – trumpas atsakymas kalbėtojui, prieštaravimas, atkirtis.

Retorika – iškalbos teorija, menas įtikinti diskursu.

Retorinės figūros – įvairios žodžių, pasakymų reikšminės ir kalbos konstrukcijos, išsiskiriančios iš įprastinių reikšmių bei konstrukcijų ir turinčios specialią ekspresyvinę paskirtį.

Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, kuris nereikalauja atsakymo, o tik išreiškia emocingą teigimą arba neigimą.

Mes surukę diedai, mes gi kuproti nabagai,

Mes taipjau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom

Ir taipjau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.

Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą,

Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai? (K. Donelaitis)

Retorinis kreipinys (apostrofa) – posakis, kurį sudaro kreipimasis į nesantį asmenį kaip esantį arba į negyvą daiktą kaip gyvą būtybę.

Sveiks, svieteli margs, šventes pavasario šventęs!

Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą! (K. Donelaitis)

Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuris ypač emocingai išreiškia mintį.

Ak, kiek butų jis, taip dūkdams, jau pagadino,

Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai! (K. Donelaitis)

Retrospektyva – tai žvilgsnis į praeitį; praeities įvykių, išgyvenimų priminimas (prisiminimas). Tai meninio vaizdavimo būdas, praeities įvykius atkeliantis į dabartį. Ji padeda išryškinti svarbiausius motyvus, atskirti esminius dalykus nuo neesminių, suformuluoti kūrinio mintį.

Revoliucinė poezija – eiliuoti tekstai, kuriami kaip proklamacijos, kurstančios nuversti jėga esamą santvarką. Spausdinti nelegalioje periodikoje ir plitę dažniausiai kaip dainos.

Rezignacija – visiškas nuolankumas, atsisakymas priešintis, pasidavimas savo likimui.

Rezonierius – antikinės dramos, komedijos arba senovinio romano personažas, kuris nedalyvauja veiksme, o samprotauja (dažnai ilgomis kalbomis) apie įvykius, veikėjus, istorinį laikotarpį ir kt.

Rimas – kalbos garsų sąskambis. Toks rimas pasitaiko prozoje, pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje (mįslėse, priežodžiuose, patarlėse), posakiuose bei frazeologizmuose.

Gėda – ne dūmai, akių neišėda. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Kaip moku, taip šoku. Liežuvio sauso niekas neklauso. Kieno galia, to ir valia.

Dviejų ar kelių eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis, pabrėžiantis eilių ritmą.

Ritmas – tolygus garsų pasikartojimas, kalbos bangavimas. Ir prozos, ir poezijos kalba ritmiška (nes neįmanoma kalbėti be pauzių), tačiau prozos kalbos ritmas laisvas, o eiliuotos kalbos – griežtas, specialiai organizuotas.

Ritmika – ritmo ypatybių visuma; eilėtyros šaka, tyrinėjanti ritmą.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros epinis kūrinys, kuriame vaizduojami žmogaus gyvenimo vingiai, problemos, istorijos plačiame, įvairiapusiškame gyvenimo kontekste. Romanui būdinga daug veikėjų, ilgas veiksmo laikas, įvairios veiksmo vietos, tačiau šie dalykai nėra privalomi (pavyzdžiui, visai įmanomas romanas, kurio veiksmas vyksta vieną dieną, tačiau vis grįžtama į prisiminimus). Romanai yra tokie individualūs ir skirtingi, jog šį žanrą apibrėžti labai sunku. Romanų tipai: socialinis, buitinis, psichologinis, nuotykių, detektyvinis, kelionių, fantastinis ir t. t.

Romansas – nedidelis lyrinis eilėraštis, skiriamas trumpalaikėms nuotaikoms, meilės išgyvenimams, tinkamas dainuoti solo, pritariant instrumentui.

Romantika – patrauklus nepaprastumas, paslaptingumas, svajingumas.

Romantinė literatūra – literatūros kūriniai, kuriems būdingas tikrovės perkūrimas, aukštų idealų siekiantys, kilnūs ir svajojantys veikėjai, dvasingas patosas ir taurūs jausmai.

Romantizmas – XVIII a. pab.-XIX a. 1 pus. Europos meno kryptis, kuriai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonės kėlimas, individo ir tautos savitumo bei laisvės pabrėžimas.

Rondo – viena viduramžių prancūzų poezijos posmo formų, pagrįsta tos pačios eilutės pakartojimu tam tikrose posmo vietose.

Rubajas – Artimųjų ir Vidurinių Rytų tautų (arabų, persų, turkų) poezijoje – ketureilė strofa, rimuojama vienu arba dviem rimais (AAAA, AAXA, AABB, ABAB) ir sudaranti teminę bei struktūrinę visumą. Dažniausiai pirmajame dvieilyje daroma prielaida, trečiojoje eilutėje – išvada, ketvirtojoje – aforistinė užsklanda.

Runos – karelų, estų ir suomių epinės liaudies dainos.