Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis, sukurtas įvykiui ar asmeniui pagerbti.

Odisėja – nuotykių kupina klajonė, kelionė.

Oksimoronas – junginys žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai.

Skambi tyla; kartus džiaugsmas.

Kartais, sako, labai sveika sirgti.

Oktava – aštuoneilis, aštuonių eilučių posmas, kurio šešios eilutės rimuojamos kryžminiu rimu, o dvi paskutinės – gretutiniu rimu.

Onomastikas – proginės panegirinės literatūros forma, LDK ypač populiari XVI a. pab.; paprastai epigramos pavidalo eilėraštis, kuriame šlovinamasis asmuo lyginamas su šventuoju globėju, kurio vardu yra pakrikštytas, arba atskleidžiama garbinga to vardo „etimologija“. Onomastikas tapatinamas su eponimiku, kartais su akrostichu.

Onomatopėja – poetinė priemonė - gamtos garsų pamėgdžiojimas.

Egį antys „pry!“ „pry!“ „pry!“ priskridę į liūną“... (A. Baranauskas)

Gegutė kukuoja „ku-kū“ miške... (Maironis)

Kalvėje žarijos dega –

Žū, žū, žū! (T. Tilvytis)

Opozicija – grožinės literatūros kūrinio garsų, žodžių, vaizdų, scenų, veikėjų paveikslų, charakterių priešprieša, lemianti formos raiškumą ir turinio prasmingumą.

Oracija – iškilminga, paprastai humoristinė apeiginė kalba.

Oratorius – asmuo, sakantis prakalbą; iškalbingas asmuo, mokantis viešai kalbėti; gražbylys.

Oratorinis stilius – tai tikslingas minčių ir žodžių pritaikymas veiklos sričiai, turiniui, progai ir kalbėjimo situacijai – vietai, laikui, aplinkai bei klausytojams.

Orchestra – antikinio teatro dalis – apskrita aikštelė tarp scenos ir pirmosios sėdimųjų vietų eilės.

Orientalistika – mokslo šaka, tirianti Rytų (Azijos ir Šiaurės Afrikos) tautų istoriją, literatūrą, meną, filosofiją, ekonomiką, buitį.

Originalus – tikras, nesuklastotas; savotiškas, nepanašus į kitus, ekscentriškas.