K
Kabalistikas kūrinys, kuriame pranašaujami ar šlovinami
su kokia nors data susiję įvykiai.
Kadencija eilutė pabaiga (nuo paskutinio kirčiuoto
skiemens).
Kalambūras žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų
panašumu.
Boba už liežuvį gausi per liežuvį.
(P. Cvirka)
Kalbinė raiška
tai meninių priemonių, stiliaus figūrų visuma tekste. Turtinga
kalbinė raiška tekstą daro įtaigesnį, gyvesnį ir vaizdingesnį.
Kalbos funkcijos
komunikacinė, reprezentacinė, pažintinė, ekspresinė ir estetinė.
Kalbos priemonės visi tekste
vartojami kalbos dėmenys: žodžiai, sakiniai, gramatinės formos.
Katachrezė
gretinimas žodžių, savo prasme nesuderinamų, siejančių
objektyviai nesuderinamas tikrovės sritis.
Be žado šlama žydintis
akmuo. (S.
Geda)
Katarsis vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas juos
išgyvenus (ypač per meną); dvasinis apsivalymas.
Katastrofizmas civilizacijos žlugimo ir žmonijos
pabaigos nuojautų išraiška, subrandinta pasaulinių karų ir
masinių žudynių, atominio susinaikinimo ir biosferos užterštumo
grėsmės, davusi pagrindą intelektualiniams sambūriams ir
idėjinei stilistinei literatūros krypčiai.
Kirtis vieno kurio skiemens išryškinimas,
stipresnis ištarimas žodyje.
Klasicizmas sekimas Antikos graikų ir romėnų literatūra
kaip tobulumo etalonu. Plačiąja prasme Europos literatūrų
raidos epocha, prasidėjusi Renesansu ir trukusi iki romantizmo.
Tarpiniai šios raidos etapai: Barokas (XVII a.), Klasicizmas
siaurąja prasme (XVIII a.), rokokas (XIX a. I p.). Etapai be
griežtesnių ribų, susipynę, įvairuojantys pagal šalis.
Klasika senovės graikų meno laikotarpis; reikšmingi,
visų pripažinti labai meniški kūriniai.
Klasikas pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo
veikėjas.
Katekizmas glaustas krikščionių tikybos vadovėlis,
vienas iš bažnytinės literatūros žanrų.
Klauzulė poezijos eilutės baigmuo nuo paskutinio
kirčiuoto garso. Klauzulė gali būti vyriška, jei eilutė baigiasi
kirčiuotu skiemeniu; moteriška, jei ji baigiasi nekirčiuotu
skiemeniu; daktilinė, jei baigiasi dviem nekirčiuotais
skiemenimis.
Koda pridėtinė eilutė. Koda tarsi užbaigia eilėraštį.
Kodas ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami
pranešimai. Literatūros moksle dažniausiai kalbama apie
mitologinį kodą, kuriuo remiasi tautosakos kūrinių logika, ir
istorinį, kultūrinį kodą. Kodas dažniausiai išryškėja kūrinių
pradžioje.
Kolizija priešingų interesų, siekimų, tikslų, nuomonių,
jausmų
susidūrimas.
Koloritas spalvingumas, savitumas.
Komedija dramos žanras, kuriame juokingai vaizduojamos
žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.
Komentaras kūrinio arba atskirų jo vietų bei frazių
aiškinimas.
Komiksas gausiai iliustruotas, nuotykinis humoristinis
pasakojimas, kurį sudaro serija siužetinių piešinių su
minimalios apimties dialogų tekstu.
Komunikacija bendravimas,
keitimasis mintimis, patirtimi ar išgyvenimais.
Komiškoji literatūra kūriniai, kuriems būdingas
komizmas.
Komizmas juokingumas, žaismingumas.
Komparatyvistika literatūros mokslo šaka, tirianti
tarptautinius literatūrinius ryšius, motyvų, žanrų ir formų
migraciją bei tipologiją, pasaulinės literatūros kaip raidos
proceso dėsningumus. Vartojama lyginimų metodika, pagrįsta
istorinio priežastingumo principu, literatūrinių konvencijų
bendrumo suvokimu ir estetinių vertybių gradacija.
Kompozicija kūrinio sandara, jo sudaromųjų dalių
išdėstymas, įvykių išdėstymo tvarka. Pirmiausia tai išorinė
kūrinio pusė: dramos suskirstytos veiksmais, prozos kūriniai
dalimis, skyriais, pastraipomis, poezijos posmais. Grupavimas
apima ne tik išorinę teksto sandarą, bet ir patį vaizduojamąjį
pasaulį.
Pagal elementų jungimo laipsnį skiriama uždara ir atvira
kompozicija. Uždara vadinama tokia, kurios elementai tvirtai
tarpusavyje sujungti, o kūrinio pradžia ir pabaiga aiškiai
pabrėžiama. Jei pradžioje ir pabaigoje pasikartoja tas pats
sakinys, tokia kompozicija vadinama žiedine. Atvirai
kompozicijai būdingas fragmentiškumas, jungčių laisvumas.
Kūrinys pradedamas ir baigiamas taip, jog atrodo tartum visumos
dalis. Jis dažniausiai baigiasi abejojimo, klausimo, nutylėjimo
intonacija.
Moderniajai literatūrai būdingas asociatyvus mąstymas bei vaizdų
komponavimo principas. Vieniems skaitytojams tai labai patinka,
nes jie gali įlįsti į pasakotojo kailį, kitiems sunku sekti
pasakotojo mintį.
Konfliktas veiksmą plėtojanti priešingybių kova.
Konfliktas gali
būti vidinis ir išorinis.
Konkordantas artificiozinės literatūros forma,
dažniausiai dviejų eilučių eilėraštis, kurio kai kurie žodžiai
ar skiemenys yra bendri abiems eilutėms, tačiau tų eilučių
turinys skirtingas ar net priešingas.
Konkrečioji poezija abstrakčiojo meno kryptis,
grindžiama išgrynintu akustiniu arba vizualiniu efektu.
Konsonansas netikslus rimas, kurios priebalsiai
vienodi, o balsiai skirtingi.
Konstruktyvizmas XX a. 3 deš. rusų architektūros,
dailės ir literatūros srovė.
Kontekstas teksto ištrauka, iš kurios tiksliai
suprantama į ją įeinančio žodžio arba sakinio reikšmė.
Kontekstas yra teksto aplinka. Juo tikriname prielaidas, ką
reiškia vienas ar kitas įvaizdis.
Kontempliacija gilinimasis į savo vidinį dvasinį
pasaulį, savęs stebėjimas; apmąstymas.
Kontrastas ryškus priešingumas, priešingybė.
Koreliatyvas eiliuotas lotyniškas kūrinys, kurio visi
žodžiai išbarstyti po tekstą, o skaitytojas turi pats surasti
raktą, t. y. atsekti jų pradinę tvarką, kad suprastų turinį.
Vienintelis išorinis koreliatyvo požymis skyrybos ženklai
(kableliai ir taškai) po kiekvieno žodžio.
Kosmopolitizmas ideologija, priešinga patriotizmui,
atmetanti nacionalines tradicijas ir nacionalinę kultūrą.
Kreipinys žodis ar junginys, kuriuo kreipiamasi.
Kriptonimas slapyvardis, sudarytas iš vardo ir
pavardės, pavardės ir slapyvardžio, slapyvardžio pirmųjų raidžių
derinio arba šiaip parinktų raidžių.
Kritika naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas.
Kronika chronologinis įvykių aprašymas.
Kubizmas XX a. pr. modernistinė dailės kryptis.
Kulminacija didžiausio įtempimo, pakilimo momentas
kūrinyje.
Kultūra visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir
protiniu darbu; išsiauklėjimas, išprusimas.
Kultūros ženklai
užuominos apie vertingą, įdomų
įvairių tautų, epochų kultūros palikimą. Tai gali būti Antikos
mitų motyvai, tikslingai minimi dievų vardai, Renesanso ar kito
laikotarpio didžiųjų kūrėjų pavardės, garsių klasikos kūrinių
personažų vardai ir pan.
Kupletas juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar
operetėje, su pasikartojančiu priedainiu.
Kūrinys kuriamasis darbas, kūryba; kas sukurta.
Kūrinys kas sukurta, kūrybos vaisius.
Kūrinio kalba poetinės leksikos, sintaksinių,
fonetinių, semantinių figūrų, kitų meninės raiškos priemonių
visuma.
Kūrinio erdvė erdvė, kurioje vyksta pasakojamosios
istorijos veiksmas ar lyrikos kūrinio lyrinis vyksmas.
Kūrinio erdvės gali būti
apibrėžtos, neapibrėžtos, konkrečios, abstrakčios, vertikalios,
horizontalios, tikroviškos, sąlygiškos, fantastinės, mitinės,
mistinės, virtualios, vientisos, suskaidytos, užpildytos,
tuščios, panoraminės, vidinės, išorinės, makropasaulis,
mikropasaulis ir kt.
Kūrinio laikas pasakojamosios istorijos įvykių ar
lyrikos kūrinio lyrinio vyksmo laikas.
Kūrinio laikas gali būti
abstraktus, konkretus, istorinis, ciklinis, realus, prisiminimų,
buities, būties,
įsivaizduojamas,
mistinis, transcendentinis, virtualus, neišryškintas, inversinis.
Kūrinio tipas (pobūdis)
tai kūrinių apibūdinimas pagal
gyvenimo vertybių teigimo ir suvokimo galimybes. Gali būti
buitiniai, socialiniai, psichologiniai, intelektualiniai ar
filosofiniai tekstai. Pagal meninę raišką aptariami kūriniai
gali būti epiniai, lyriniai, poetiniai, meditaciniai,
išpažintiniai. Vaizduojamo laiko atžvilgiu skiriami tradiciniai,
istoriniai, retrospekciniai ar modernieji tekstai.
Kurtuazinė literatūra Viduramžių epochos Vakarų Europos
literatūra.
|