E

Egzistencializmas – XX a. filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.

Egzodas – žmonės, dėl karo, represijų išsikėlę gyventi į kitas šalis; išeivija; sen. graikų tragedijų paskutinis choro numeris; baigiamoji atomazginė dramos dalis; paskutinis autorių išėjimas į sceną.

Egzodo literatūra – išeivijos literatūra.

Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara – ji pasako, kaip skamba eilėraštis; paaiškina, kuo skiriasi eilėraščio ir prozos kūrinio skambėjimas, kas bendra ir skirtinga atskirų eilėraščių intonacijoje.

Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Eilėraštis proza – neeiliuotas nedidelės apimties lyrikos kūrinys. Tai tarpinė forma tarp poezijos ir prozos.

Eilės – vienodai ritmiškai organizuota, ryškiai emocinio pobūdžio kalba; eilėraštis, eilėraščiai.

Eiliuota kalba – vienodai ritmiškai organizuota kalba; eilėmis parašytas tekstas.

Eilėtyra – literatūrologijos šaka, tirianti eilėdarą.

Eilutės – tokie kalbos vienetai, kurių kaita pirmiausia išryškina ritmo metriškumą. Eilutė yra pagrindinis eiliuotos kalbos metroritminis vienetas, ji pasižymi intonaciniu vieningumu. Dėl to ji ir grafiškai fiksuojama kaip savarankiška kalbos atkarpa.

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų

Žiedai kvepėjo jazminų... (Maironis)

Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba architektūros kūrinį.

Eklogė – literatūros žanras, epinių ir draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje.

Ekskursas – nukrypimas nuo pagrindinės temos ar objekto; pagrindinės temos papildymas šalutiniais dalykais.

Ekspozicija – kūrinio pradmė – veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.

Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.

Ekspresionizmas – XX a. avangardistinė Vakarų Europos meno srovė, kilusi I pasaulinio karo išvakarėse vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška. Sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, sakinio punktuaciją. Katastrofiškoje pasaulio griūtyje išyra vizualus daikto ir žmogaus vientisumas, todėl mene, ekspresionistų supratimu, turi įsigalėti intensyvaus ritmo valdomos kintančių linijų, geometrizuotų vaizdų, disonansiškų samplaikų, brutalaus suprastinimo ir rėkiančio plakatiškumo kompozicijos, reiškiančios maištaujančio kūrėjo antikonformizmą.

Ekspresyvus, ekspresyvumas – išraiškingas; išraiškingumas, gyvumas.

Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.

Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Eleginis distichas – strofa, sudaryta iš dviejų eilučių (distichas), kurių pirmoji yra hegzametras, o antroji – pentametras.

Elektroninis diskursas – stilistinė kalbos atmaina – bendravimas internetu.

Elipsė – stilistiškai motyvuotas numanomų sakinio dalių praleidimas.

Katinas į namus – pelės į kampus. (flk.)

Gerą žodį girdi vienas žmogus, o piktą – šimtai. (flk.)

Elitinė literatūra – literatūros tekstai, skirti išmanančiam literatūrą skaitytojui, gebančiam juose įžvelgti antrąjį planą, skaityti jų potekstę.

Emblema – mišri literatūros ir vaizduojamojo meno forma, kūrinys, sudarytas iš paveikslėlio, vadinamo ikona ir glaustos inskripcijos, vadinamos lema. Ikonoje vaizduojamas simbolinę, alegorinę prasmę turintis objektas, figūra ar figūrų kompozicija, lema nurodo autoriaus pageidaujamą interpretaciją.

Enciklopedija – mokslinis informacinis leidinys, kuriame abėcėlės tvarka arba temų tvarka pateikiama įvairių sričių svarbiausių žinių santrauka.

Enigma – Renesanso ir Baroko literatūros forma, tam tikra literatūrinė mįslė, dažniausiai eiliuotas tekstas, kuriame aprašomas, bet neįvardinamas koks nors objektas.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją.

Epas (epika) – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas. Pagrindinė literatūros rūšis greta lyrikos ir dramos. Šiuolaikinė literatūrologija skiria eiliuotąją epiką (didžiosios poemos) ir prozinę epiką (romanas, apysaka, novelė). Epiniams kūriniams būdingas aiškus siužetas, pasakojamoji istorija, pasakotojas, personažai, nusakytas veiksmo laikas, ryškėja erdvė.

Epas – tai didesnės apimties, dažniausiai eiliuotas istorinės ar mitologinės tematikos kūrinys ar jų ciklas, atspindintis svarbiausius tautos formavimosi ar gyvenimo etapus, išaukštinantis didvyrius ir pan. Pvz., graikų epai – Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, prancūzų – „Rolando giesmė“, vokiečių – Nibelungų giesmė“, suomių – „Kalevala“, estų – „Kalevo sūnus“ ir kt.

Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.

Kur gėlynai žydi – ten ir aš.

Kur drugeliai žaidžia – ten ir aš. (S. Nėris)

Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.

Epigrafas – žinomo literatūros veikalo, liaudies dainos ar pasakos citata, įrašyta kūrinio ar jo dalies pradžioje, naudojama kaip atramos taškas vaizdų plėtotei, pasakojimo toną ženklinantis kamertonas, pagrindinę idėją reziumuojanti išvada.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.

Epinė poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriame vaizduojami įvykiai yra susiklostę į fabulą, turinčią aiškią pradžią ir pabaigą, o jos grandis sieja tvirti priežastiniai ryšiai.

Epinis – būdingas epui, pasakojamasis, plačiai, su detalėmis vaizduojantis įvykius.

Epistolinė literatūra – laiškų formos literatūra.

Epitafija – epigramos atmaina, glaustas, dažnai eiliuotas įrašas antkapyje; mirusiam asmeniui ar pražuvusiam dalykui skirtas paprastai eiliuotas lyrinis filosofinis, aforistinis kūrinys.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina.

Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.

Prie jos kojų slidžiai

Prisiglaudus staiga

Sudejavo gūdžiai

Kruvinoji banga. (S. Nėris)

Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.

Epocha – žmonijos raidos laikotarpis, išskiriamas pagal labai svarbius ir savitus visuomeninio gyvenimo, mokslo bei meno reiškinius: Antika (1250 pr. Kr.–V a.), Viduramžiai (V a.–XIV a.), Renesansas ((XV a.–XVII a.), Barokas (XVI a. pab.–XVIII a. I pus.), Klasicizmas (XVII a.–XVIII a.), Švietimo epocha (XVIII a. I pus.–XIX a.), Naujausieji laikai (XX a.–XXI a.).

Eponimikas – proginės panegirinės literatūros forma, paprastai epigramos pavidalo eilėraštis, kuriame aiškinamas ir šlovinamas konkrečia proga pagerbiamojo asmens vardas ar pavardė. Eponimikas tapatinamas su onomastiku.

Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas. Pvz., Vaižganto „Pragiedruliai“.

Erdvė – viena pagrindinių materijos būties formų, kuriai būdingi tįsumas, struktūra, elementų sambūvis ir sąveika. Literatūros mokslo kategorija, perimta iš filosofijos, taikoma pasakojimo meno struktūroms; epikas siekia sukurti iš žodžių įsivaizduojamus erdvinius tūrius, sudaryti tolio ir artumos, aukščio ir gylio iliuzijas. Ji gali būti tikroviška ar pasakiška, konkreti ar abstrakti, natūrali ar dirbtinė, žmonių ar daiktų, gamtos ar kultūrinė, sava ar svetima, saugi ar baugi, išorinės aplinkos ar namų, artima ar tolima, vertikalioji ar horizontalioji, trimatė (požemis – žemė – dangus) ir t. t. Kiekviena erdvė turi savo gyventojus ir savo elgesio taisykles.

Erotinė literatūra – kūriniai, kuriuose daug erotikos elementų.

Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas. Nors esė struktūra gana laisva, tačiau vis dėlto būtinos tokios dalys: įžanga (problemos kėlimas, suintrigavimas), temos plėtojimas (problemos skaidymas dalimis, argumentacija, jos parėmimas citatomis, vaizdiniais), išvados (pagrindinis akcentas).

Eseistas –esė rašantis autorius.

Eseistika – kurio nors autoriaus, šalis, laikotarpio esė visuma.

Estetika – filosofinė disciplina, kurios tyrimo objektas yra grožis ir menas.

Estetinė kalba – daiktų, procesų bei ženklų visuma, žadinanti ir skatinanti įvairias pajautas – subtilų grožio suvokimą, gilius, intensyvius išgyvenimus.

Estetiniai jausmai – emocijos, kurias mums sukelia realūs ir idealūs (vaizduotės sukurti) daiktai.

Estetinis pasigėrėjimas – emocijos, kurias mums sukelia gamtos ir meno kūrinių grožio suvokimas.

Estetinis skonis – išugdytas ar įgimtas gebėjimas suprasti, vertinti grožį ir meną, gėrėtis jais ir nepainioti jų su kitomis vertybėmis.

Estetizmas – daugiaprasmis terminas, reiškiantis ir žmogaus pažiūras, pervertinančias grožį bei estetines vertybes, ir modernistinio meno srovę, suabsoliutinusią meno kūrinio autonomiškumą, atskyrusią jo estetinį vertingumą nuo dorovinio turinio.

Etalonas – geriausias, tobuliausias ko nors pavyzdys. Pvz., galima sakyti, kad Maironio poezija XIX a. pab.–XX a. pr. buvo lietuvių romantinės lyrikos etalonas.

Etiketas – elgesio taisyklės ir formos, viešoji laikysena, manieros.

Etnografija – tautų, etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktų rinkimas, aprašymas, kaupimas.

Etnologija – mokslo šaka, tirianti bendruosius tautų kultūros raidos dėsnius.

Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.

Eufonija – garsų darna – grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.

Ezopinė kalba – perkeltinių prasmių stilistika, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis bei nutylėjimo pauzėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai. Būdinga totalitarizmo šalių literatūroms.

Ezoterinis – slaptas, paslaptingas.