Linksniai ir jų sinonimika
Įvairūs lietuvių kalbos
daiktavardžio linksniai gali būti vartojami sinonimiškai. Jų
sinonimiškumą nulemia sintaksinės semantinės funkcijos
panašumas.
Vardininkas užima
savita vieta daiktavardžio linksnių sistemoje. Nereikšdamas
daiktavardžio sintaksinių santykių su kitais žodžiais, jis
atlieka pavadinamąją funkciją. Publicistikoje vardininkas dažnas
antraštėse: Novelė ir jos keliai (,,Literatūra ir
menas).
Grožinėje literatūroje
vardininkas panašią funkciją atlieka nepilnuosiuose sakiniuose:
Mano priemiestis.
Šančiai.
Neapykantos mokykla ir
meilės.
Baltos vyšnios.
Mėlynas vakaras.
Tokiais vardininkais tik
pasakoma, apie ką grožiniame kūrinyje bus kalbama, nurodomas
veiksmo fonas.
Vardininką laikome
sinonimišku galininkui, kai vardininku reiškiamas veiksmo laikas
ar tiesioginis objektas:
Jokūbas jau visas
pavasaris (visą pavasarį) girdėjo kalbas
apie tą naują žemės dirbimą.
Seniau dalgis
(dalgį) sunkiau buvo gauti, negu dabar, per tai
labiau jį skalsino.
Kai vardininkas eina
kreipiniu, jis laikytinas šauksmininko sinonimu:
Tu nesirūpink, mano
bernelis, manim, jauna mergele, mano sparčiais darbeliais!
Kreipdamasis vardininku į
pašnekovą, kalbantysis rodo šiurkštumą ar net familiarumą. Dėl
pastarojo pavyzdžio J. Jablonskis savo gramatikoje yra pridėjęs
tokią pastabą: ,,Mergelė, sakydama į ėmusį ją barti savo
bernelį: ,,Tu nesirūpink, mano bernelis, manim, jauna mergele,
mano sparčiais darbeliais, lyg norėtų ir tiesiai jam drožti:
,,Eik tu sau, pasikark nuo mano galvos, nesikišk į mano darbus!
Kas tau galvoj, ką ir kaip aš dirbu!
Būvio vardininkas kalboje
dažnai kaitaliojasi su būvio įnagininku. Vardininku pasakomas
pastovus žmogaus užsiėmimas ar būvis, o įnagininku
trumpalaikis, atsitiktinis.
Kitas stilistiniu požiūriu
įdomus linksnis kilmininkas. Nemaža poetiškumo ir
stilistinio raiškumo kalbai suteikia emfatinis, arba
stiprinamasis, kilmininkas:
Aš padainuosiu dainų
dainelę, aš dainų bernužėlis.
Ak vargų
vargeliai, mano vargužėliai!
Vienu atveju šiuo linksniu
iškeliamas daikto ar reiškinio kokybinis, kitu kiekybinis
įžymis. Ryškesnių sinoniminių paralelių su kitais linksniais
kilmininkas nesudaro. Vienu kitu atveju kilmininką galėtume
laikyti sinonimišku galininkui ar įnagininkui:
Vaike! numušk drąsa
jautuką sau nupenėjęs; pjauk avių (avis)
kelias, nečėdyk aviną luiną.
Duok dieve bėdos
(bėdą), o pinigų bus!..
Tas arklys buvo
kietų nasrų (kietais nasrais).
Naudininko
stilistinės funkcijos daug paprastesnės, negu aptartųjų
linksnių. Siekiant minties aiškumo ir tikslumo, naudininku
kartais keičiamas kilmininkas:
Pasakyk, mergele, kiek
mėnesiui (mėnesio) dienų.
Vartojant naudininką,
labiau pabrėžiama daikto paskirtis, o kilmininką priklausymas
(plg.: šepetys drabužiams ir drabužių šepetys,
drabužiai vyrams ir vyrų drabužiai).
Galininko
sintaksinės ir stilistinės funkcijos sudėtingos. Dažnai kalboje
galininkas kaitaliojasi su kilmininku, labiausiai, kai prie
neigiamo veiksmažodžio, einančio tariniu, yra prisišliejusi
galininką valdanti bendratis:
Zosė nevalioja darbų,
nespėja tvarką (tvarkos) daryti.
Kas jūs bulvių maišai ar kovotojai?! Valandą
(valandos) pakentėti negalite?
Pažymėtinas labai dažnas
vadinamasis tautologinis galininkas, vartojamas su bendros
šaknies veiksmažodžiais:
Man tas pakulas
paduoki: aš suverpsiu verpimėlį ir išausiu
audimėlį.
Užmigo Petrė ir
sapnuoja sapną.
Įnagininkas turi
daug reikšmių, bet stilistiniu požiūriu jos ne visos vienodai
reikšmingos. Šį linksnį pirmiausia reikia pažymėti kaip
gramatinę perdėjimo priemonę:
Žodis žvirbliu
išlekia, o jaučiu pargrįžta.
Baltos kopos
tvirtovėm stovi.
Įnagininką, turintį laiko
reikšmę, galime laikyti laiko vietininko sinonimu. Palyginkime
tokius plačiai žinomus patarlės variantus: Darbymečiu
ir akmuo kruta bei Darbymetyje ir akmuo kruta.
Rečiau įnagininkas sudaro
sinonimines paraleles su laiko galininku:
Kitu sykiu
(kitą sykį) daugiau turbūt laimėsi.
Daugeliu atvejų
ekspresyvus yra ir tautologinis įnagininkas:
Ne ristele ristavo,
tik šuolele šuoliavo į tėvų šalelę, į gimtąjį kraštelį...
Šis pavasaris mano
pavasaris. Aš jo laukiau tikru laukimu.
Vietininkas
vienas stilistiniu, požiūriu skurdžiausių linksnių.
Kai šiuo linksniu
nurodomas bendras veiksmo laikas, jis sintaksinėmis ir
semantinėmis funkcijomis dažnai prilygsta galininkui arba
įnagininkui:
Kas norėsite grįžti,
prašom susirinkti sekmadienyje (sekmadienį).
Bet kame šiuos
laikuos (šiais laikais) tie šimtai bėra?
Suprieveiksmėjusios senųjų
vietininkų (aliatyvo ir iliatyvo) formos grožinėje literatūroje
kartais pavartojamos kaip viena iš priemonių kalbos
archaizacijai, epochos koloritui atkurti:
O dabar sėski savo
žirgan greičiausian, joki iš savo dvarų ko toliausiai
platun pasaulin, kur akys žiūri, kur žirgas neša
...
Kalbant apie linksnių
stilistiką, reikia pažymėti, kad linksniai seniau buvo daug
dažniau vartojami, negu prielinksninės konstrukcijos. Tai rodo
tautosakoje aptinkami tokie pasakymai: Eisim lauką pažiūrėti,
katras vėjas pūtė.
Linksnis, reikia manyti,
iki šiol geriau atitinka lietuvių kalbos dvasia negu
prielinksninė konstrukcija. Palyginkime dar šiandien vartojamus
tokius pasakymus:
Naktį jūrės liūliavo,
dieną rožės žydėjo, o mūsų bernelis bėram žirge
(ant bėro žirgo) sėdėjo.
Žmonės visi išėjo
laukuosna; kiemai lyg išmirė, bet už tai laukai, girios ir
lankos pleškėjo jaunųjų mergelių dainomis (nuo
jaunųjų mergelių dainų).
Linksnius pakeitus
sinonimiškomis prielinksninėmis konstrukcijomis, be abejonės,
sumažėja pasakymo gyvumas, o sykiu ir glaustumas.
|