Leksikos sudėtis

Kalbų žodžiai, arba leksika, pasižymi dideliu įvairumu. Vieni žodžiai yra labai dažnai šnekančiųjų vartojami. Tai vad. aktyvioji leksika (pvz.: akis, duona, duoti, gerti, aš, geras, labai ir pan.). Kiti – priešingai, nors ir žinomi, bet vartojami palyginti retai. Tokie žodžiai priklauso vad. pasyviajai leksikai (pvz.: bau „ar“, bajoras, idant, komercija, manding „man rodos“, peizoti „koneveikti“ ir pan.). Šiai pastarajai leksikos rūšiai, kaip matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, priklauso daug specialių terminų, pasenę ar senstantys žodžiai, be to emocinį-ekspresinį ar tarminį atspalvį turintys žodžiai.

Su aktyviosios ir pasyviosios leksikos išskyrimu susijusi taip pat leksikos klasifikacija vartojimo srities, arba sferos, atžvilgiu. Kaip žinome, yra žodžių, kurie vartojami visų tam tikros tautos atstovų, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios teritorijos, profesijos ar socialinės padėties. Tai vadinamieji bendrataučiai žodžiai (pvz., brolis, eiti, baltas, kas ir pan.). Tačiau, antra vertus, yra ir tokių žodžių, kurių vartojimas ribotas ką tik minėtųjų veiksnių. Jeigu jis ribotas teritorijos, tuomet turime vad. tarminę leksiką, arba dialektizmus (pvz., žemaitybės: baustis „ketinti“, biržtva „beržynas“, gludė „galąstuvas“, tęvas „laibas“, rytietybės: digyti „badyti“, gaugaras „kalno viršūnė, kauburys“, likštis „trūkumas, yda“, panuovolis „pakilesnis pievos kraštas“, dzūkybės: gūzoti „šiltai apvynioti“, gurinys „trupinys“, kukurės „kupra“, nūdien „šiandien“ ir kt.). Jeigu žodžių vartojimas ribotas profesijos, tada turime profesionalizmus (pvz., medikų: amputuoti, dispanserizacija, rezekcija, fizikų: bangomatis, difrakcija, elektronas, protonas, sportininkų: baudinys, nuošalė, užribis ir kt.). Pagaliau jeigu žodžių vartojimas ribotas socialinės padėties, tuomet turime sociolektizmus, iš kurių dar išsiskiria argotizmai bei žargonizmai.

Nevienodi yra žodžiai ir emociniu-ekspresiniu atžvilgiu. Vieni jų yra neutralūs, t. y. neturintys jokio emocinio ar ekspresinio atspalvio ir vartojami įvairiuose kalbos stiliuose (pvz., burna, galva, valgyti; angl. mouth; vok. Mund; pranc. bouche „burna“), o kiti – turintys tam tikrą emocinį ar ekspresinį atspalvį (pvz., snukis, makaulė, šliurpti; angl. snout; vok. Maul; pranc. museau, mufle). Šie pastarieji vadinami emociniais-ekspresiniais žodžiais, arba emocine-ekspresine leksika.

Iš emocinės-ekspresinės leksikos išsiskiria dar vulgarizmai (lot. vulgus „minia, liaudis“), t. y. žodžiai, vartojami familiarioje ir grubioje šnekoje (pvz., minėtieji snukis, makaulė „burnos“, „galvos“ reikšmėmis ir pan.). Vulgarizmai paprastai keičiami kitais, padoresniais žodžiais – eufemizmais (gr.„kalbu gerai, mandagiai“).

Eufemizmais vadinami ne tik vulgarių, bet ir šiaip dėl kurių nors priežasčių (religinių prietarų, paslapties išlaikymo, etiketo ir kt.) draudžiamų ar neteikiamų žodžių (vad. polinezietiškos kilmės terminu tabu, reiškiančiu „visiškai išskirtas“) pakaitai. Eufemizmų pavyzdžiais gali eiti tarptautiniai (lotyniški) ligų pavadinimai, vartojami medikų kartais tik tam, kad neišgąsdintų ligonio ir nepablogintų jo sveikatos būklės (pneumonija vietoj plaučių uždegimas, kanceris vietoj vėžys ir pan.). Eufemizmais laikomi ir gyvatės, meškos naujesni pavadinimai kai kuriose indoeuropiečių kalbose (lot. serpens „šliaužiojančioji“ vietoj senesnio anguis, slavų medvedь < medu + еdь „medaus ėdikas“ vietoj senesnio išnykusio „meškos“ pavadinimo, taip pat tokie vokiečių ir prancūzų keiksmažodžiai, reiškiantys „po velnių“, kaip potz Blitz!, parbleu, atsiradę vietoj Gottesblitz, par dieu. Tam tikrais eufemizmais laikytini ir veiksmažodžiai apsirikti, klysti, vartojami vietoj meluoti, pasisavinti vietoj pavogti, pasakymas kaip dievą myliu vietoj dievaž(i) ir kt.