Leksikografija ir žodynų tipai
Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius
bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų
rinkiniai žodynai, arba leksikonai. Žodynų
sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr.
žodynas + rašau).
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo
principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų
rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti
leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to,
neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos,
stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios
leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų
reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo
vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno
vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą:
leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą
(alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą,
redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.
Žodynų gali būti labai įvairių. Todėl juos, kaip ir bet kokius
kitus objektus, taip pat įprasta rūšiuoti į tam tikrus
stambesnius ar smulkesnius tipus. Visų pirma pagal pobūdį
išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai
žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį
mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes
tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir
visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų
žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos:
tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų
(dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai
žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie
iš gr. viduj + ratas + švietimas), paprastai lieka už
lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų
pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais),
tokiuose, kaip prancūzų Petit Larousse illustre, vokiečių
Duden. Das Bildwörterbuch,
V. Moriso The American Heritage Dictionary of the English
Language ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio
pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai tokie, kuriuose aiškinami jau patys
žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės,
duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė,
stilistinė žodžių charakteristika.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių
rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir
apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal
paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus:
bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji tokie,
kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir
plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji
tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius,
daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai
vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės,
sporto, lingvistikos ir t. t. žodynai).
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai,
dvikalbiai, trikalbiai ir daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir
praktikos tikslams (versti, kalboms mokytis) reikalingiausi yra
dvikalbiai žodynai (pvz., anglų lietuvių, vokiečių lietuvių,
prancūzų lietuvių ir t. t.). Svarbiausias uždavinys, kurį turi
spręsti dvikalbių žodynų sudarytojai, tikslus atitikmenų
parinkimas kitos kalbos žodžiams. O tai yra nelengva, nes vienos
kalbos žodžių leksinės reikšmės tiek kiekybės, tiek kokybės
atžvilgiu dažnai nesutampa su kitos kalbos atitinkamų žodžių
leksinėmis reikšmėmis (pvz., prancūzų kalbos žodis bleu
lietuvių kalboje gali reikšti ir mėlyną ir žydrą, o lietuvių
kalbos žodis koja vokiečių, kaip ir anglų, kalboje gali
būti perteiktas dviem žodžiais: Bein ir Fuß, leg
ir foot, nelygu kas turima galvoje: koja ligi pėdos ar
tik pėda).
Trikalbių, keturkalbių
žodynų buvo mėgstama sudarinėti jau XVI-XVIII a. (pvz.,
trikalbis buvo ir pirmasis lietuvių žodynas Konstantino
Sirvydo Dictionarium trium lingvarum, kurio I leidimas
pasirodė apie 1620 m.). Daugiakalbių žodynų ėmė rastis XVIII a.
pabaigoje - XIX a. pradžioje, iš jų ypač išsiskyrė vokiečių
kilmės etnografo P. Palaso 1787-1789 m. Peterburge išleistas
žodynas Сравнительные словари всех языков и наречий. Jame 285
rusų kalbos žodžiams buvo pateikti 279 kitų Europos, Azijos ir
Amerikos kalbų atitikmenys (tarp jų ir tokie lietuvių kalbos
žodžiai, kaip akmuo, arklas, brolis, duona, gerti, lietus,
mes, purvas, rugiai, šimtas, tu, tūkstantis ir kt.).
Iš vienakalbių reikšmingi
ir naujesniais laikais populiarūs yra aiškinamieji
žodynai, kuriuose aiškinami gimtosios kalbos žodžiai bei žodžių
junginiai. Šio tipo žodynų gali būti ir didesnių, ir vidutinių,
ir mažų. Didieji aiškinamieji žodynai, į kurtuos stengiamasi
sudėti kiek galint daugiau tam tikros kalbos žodžių,
lingvistinėje literatūroje neretai vadinami tezaurais (gr.
lobis). Tokio tipo yra didysis Lietuvių kalbos žodynas,
pradėtas leisti dar K. Būgos (1924). Vidutinio dydžio
aiškinamųjų žodynų pavyzdžiais gali eiti Dabartinės
lietuvių kalbos žodynas (vienatomis), Longman
Dictionary of Contemporary English (vienatomis) ir kt.
Aiškinamųjų žodynų uždavinys išskirti ir paaiškinti kurios
nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis
pažymomis, arba kvalifikatoriais (sm., sf., tr., arch.,
neol., dial., iron., poez. ir kt.), nurodyti jų priklausymą
gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų
stilistinę konotaciją. Atskiros žodžių reikšmės tokiuose
žodynuose paprastai iliustruojamos iš autoritetingų šaltinių
(tarmių, žymesnių rašytojų kūrinių) paimtais pavyzdžiais.
Neretai mažesnės apimties (ne tezauro tipo) aiškinamieji žodynai
būna norminiai, t. y. juose tam tikru būdu stengiamasi atriboti
taisyklingąsias kalbos lytis nuo netaisyklingųjų, atvaizduoti
norminę tartį, rašybą ir t. t.
Aiškinamojo pobūdžio, bet
jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai,
dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių ir kt.
žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos
ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją. Pavyzdžiui,
žymaus baltisto E. Frenkelio parengtame lietuvių kalbos
etimologiniame žodyne Litauisches etymologisches Wörterbuch
(1955-1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė,
J. Pokorno Indogermanisches etymologisches Wörterbuch
indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos.
Mažesniuose, platesnei visuomenei skirtuose etimologiniuose
žodynuose paprastai ribojamasi tiktai vienos, jų autoriams
patikimiausios, tam tikro žodžio etimologijos nurodymu. Tuo
tarpu stambesniuose suminimi ir vienaip ar kitaip vertinami
įvairių lingvistų kontroversiniai tų pačių žodžių kilmės
aiškinimai. Tais atvejais, kai kurio nors žodžio kilmė neaiški,
tenkinamasi dažniausiai tik struktūros ir reikšmės atžvilgiu
artimesnių tam žodžiui giminiškų kalbų atitikmenų nurodymu.
Nuo etimologinių skiriasi istoriniai žodynai, kurių pagrindinis
tikslas remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti
atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą. Tokio lietuvių
kalbos žodyno kol kas dar neturime. Tačiau kitų tautų
kalbininkai istorinių žodynų jau yra parengę, pradėję ar įpusėję
rengti. Pavyzdžiais čia gali eiti anglų The Oxford English
Dictionary (1933), vokiečių H.Paulio Deutsches Wörterbuch
(1897), lenkų Slownik staropolski (pradėtas 1953 m.) ir kt.
Dialektologiniai žodynai tokie, kuriuose fiksuojami ir
aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai. Jų gali būti
dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik
tuos žodžius, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos leksikos,
o nediferenciniai visus tam tikroje tarmėje ar šnektoje
vartojamus žodžius. Diferencinio dialektologinio žodyno
pavyzdžiu gali eiti V. Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas
Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas.
Frazeologiniai žodynai tokie, kuriuose aiškinami
visokių rūšių frazeologizmai. Jų taip pat gali būti įvairių:
vienakalbių, dvikalbių ar keliakalbių. Vienakalbis J. Paulausko
parengtas Lietuvių kalbos frazeologinis žodynas pasirodė 1977
m. Dvikalbiai yra Französische
idiomatische Redewendungen (1970) ir kt. Atskirą rūšį sudaro
vad. sparnuotųjų žodžių žodynai, t. y. visokių aforizmų,
literatūrinių citatų ir pan. žodynai (pvz., G. Biuchmano Geflügelte
Worte und Zitatenschatz, 1864).
Savotiška aiškinamųjų žodynų rūšis yra tarptautinių žodžių
žodynai. Juose aiškinami įvairūs internacionalizmai ir kartu
nurodoma jų kilmė, taigi susipina praktiniai ir teoriniai
uždaviniai. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas
lietuviams, pasirodė 1936 m. (J. Žiugždos redaguotas), o
antrasis 1969 m. (Ch. Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal
atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias Tarptautinių
žodžių žodynas lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Aiškinamųjų žodynų
priešybė verstiniai dvikalbiai, trikalbiai ar
daugiakalbiai žodynai. Juose ne aiškinami kurios nors vienos
kalbos žodžiai, bet išverčiami į kitą kalbą arba, tiksliau
sakant, pateikiami vienos kalbos žodžiams kitos ar kitų kalbų
atitikmenys. Pavyzdžiui, dvikalbiame lietuvių anglų žodyne
irisas (saldainis) toffee, mokslas science, study,
prancūzų lietuvių žodyne flotte plūdė, raviner
išplauti, išgraužti ir t. t. Verstinių, ypač dvikalbių,
žodynų yra labai daug, todėl duoti jų pavyzdžių nėra reikalo
(kiekvienas žino vieną kitą tokį žodyną). Galima tiktai
pažymėti, kad priklausomai nuo to, ar jie skirti svetimai kalbai
mokytis, ar svetimos kalbos tekstams versti, ar šiem abiem
tikslams, jie gali gerokai skirtis tiek savo apimtimi, tiek
žodžių atranka.
Šiaip iš kitų lingvistinio tipo žodynų dar reikia paminėti
atskirų rašytojų, terminologinius, sinoniminius, rašybos,
tarties, dažnumo ir atvirkštinius žodynus. Iš jų palyginti
neseniai atsiradę yra dažnumo ir atvirkštiniai žodynai. Dažnumo
tokie, kuriuose apskaičiuojamas atskirų tam tikruose tekstuose
vartojamų žodžių dažnumas. Juose žodžiai surašomi ne įprastine
kitiems žodynams alfabetine tvarka, bet pagal mažėjantį dažnumą.
Dažnumo žodynai leidžia daryti išvadas apie atskirų žodžių
funkcionavimą šnekoje, be to, padeda nustatyti minimumą žodžių,
reikalingiausių mokantis svetimos kalbos. Visai kitokio pobūdžio
yra atvirkštiniai žodynai, kurie skiriami grynai moksliniams
tikslams. Juose surašomi žodžiai, laikantis alfabetinės tvarkos
ne nuo žodžio pradžios, bet nuo galo, t. y. pirmiau dedami
žodžiai, kurie baigiasi raide a, paskui tie, kurie
baigiasi ba, ca, da ir t. t. (pvz.: ameba, bomba,
boba, bėda, nauda, žaizda). Šitokie žodynai būna
naudingi ypač priesaginės žodžių darybos tyrinėtojams, nes visi
tam tikrą priesagą turintys žodžiai juose sueina į vieną vietą.
Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V. Mažiulio parengtų
Prūsų kalbos paminklų II dalies (1981) gale pridėtas
Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas, M. Lėnerto (Lehnert) Rückläufiges
Wörterbuch der englischen
Gegenwartssprache (1971).
|