Laipsniavimas ir kartojimas

Laipsniavimas – tam tikras išvardijimas, kur sąvokos eina vis stiprėjančia arba silpnėjančia tvarka:

Marti gailėjos

Tris nedėlėles,

Sesuo – trejus metelius,

Augintojėlė –

Visą  savo amželį!

Ant tų aukštumynų, ant jų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėris neužbėga, nei paukštis neužlekia. Išeisi į kitą kaimą, ir kitam kaime atrasiu, persikelsi į kitą valsčių, ir kitam valsčiuj suieškosiu, o nusidanginsi į kurį miestą – ir mieste pasieksiu.

Retorinis kartojimas – žodžių, žodžių junginių ar sakinių pakartojimas, kuris didina kalbos raiškumą.

Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis,– išnešiojo ir laisvės priešų kojomis sumynė.

Aš kaltinu – visus, visus, visus,

Išmokiusius lietuvį nuolankumo!

Kartojimu sustiprinamas įspūdis, iškeliama perteikiamo reiškinio svarba, daiktų gausumas, ilga veiksmo ar būsenos trukmė, intensyvumas ir t. t.:

Nė valandėlės jos nepadėdamas nuo kaklo, nors tai buvo vasara, Mykoliukas, namelyje už grūstuvės užsiglaudęs, kad jo šokikai ir svečiai nestumdytų, griežė griežė savąją melodiją: ,,Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Žmonės mainės, šoko, valgė, ilsėjos, liuikas rūkė, žaidė kieme. Jis, ir vienas palikęs, vis griežė griežė nepaliaudamas. Prašė ir jį valgyti – nėjo, griežė. Lyg norėdamas tą dieną atsiskripkuoti visam savo amžiui. Griežė ne vestuvininkams – jai griežė. Griežė lig išnaktų.

Paėmė garnys užmokestį, suėdė ir, paėmęs lapę už sprando, ėmė kilti į viršų. Kilo kilo, kilo kilo, iškilo iki debesų ir paleido lapę.

Lietus ir lietus per kiaurą dienelę; tarytum niekuomet nebus giedros: dangus iš visų pusių apsiūkęs, apsiniaukęs, šniokščia vakarų vėjas, į rytus dumia ir dumia smulkiais lašais debesys, vilnydami lietų.

Visi suolai, lovos, krosnis buvo nusėsti žmonių, kiekvienam pakraštėly žmonės, žmonės, žmonės...

Kartojimas išreiškia tvirtą kalbančiojo įsitikinimą:

Dėdei pagailo vaiko ir jis atrėžė:

– Nepatirs, nepatirs! – gyvai atsakė Adomėlis.

Kartojamieji žodžiai ar jų junginiai dažnai eina iš eilės vienas po kito:

Prasmekite, dumblo klanai,

Amžinai, amžinai, amžinai!

Tai – paprastasis kartojimas.

Bet kartojamųjų komponentų išdėstymo tvarka dažnai būna kitokia, ir, atsižvelgiant į ją, skiriami trys pagrindiniai šios figūros tipai: anafora, epifora ir simploka.

Žodžiai, jų junginiai kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje (anafora):

Kiekvienas augalas į saulę stiebias,

Kiekvienas paukštis ją pasiekti nori,

Kiekvienas gyvis ją pajusti geidžia,

Ir žemės pilkas grumstas,

Ir uolos skeveldra

Jos šiluma šviesia gyvybės daigą peni. (V. M.-P.)

Atsiminė tarnaitę dainininkę Petronę, ilgus metus tarnavusį berną Joną, ... kuris mokydavo jį dūdeles sukti ir varnėnams inkilus dirbti.

Atsiminė jaunatvės draugus...

Kur jie dabar?..

Kartojami paskutinieji sakinio, eilutės, posmo žodžiai ar jų junginiai (epifora):

Kur gėlynai žydi – ten ir aš.

Kur drugeliai žaidžia – ten ir aš.

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai ------

Manęs jau neberasi. (S. N.)

Žodžiai ar jų junginiai kartojami vieno sakinio, eilutės ar posmo gale ir kito pradžioje (simploka, arba sandūra):

Augustinas pasipriešino. Pasipriešino ir jo žmona, Kaziuko ir Beneduko motina.

Nuo melo bėgta, bėgta nuo tiesos.

Kartojamasis žodis esti papildytas kitais:

Vai, jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!

Liaudies čionai nebuvo Vytauto laikais, nebuvo jos čionai ir anksčiau. Kas buvo? Buvo – girios ir girios! Traškančios girios...

Arba kartojamasis komponentas esti siaurinamas:

Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis: maža aš tau berūpiu, maža...