Laikas
1. Esamasis laikas kartais gali būti
vartojamas vietoje būtojo kartinio (istorinis esamasis laikas),
dažninio ir būsimojo laiko.
Aš valgydamas nuėjau į kamarą, pyragą
pasidėjau ant krėsliuko ir leidžiu alų.
Geras ir lėtas žmogus buvo tasai senbernis
Dzidorius... retai namuose tesėdėdavo pareina iš laukų,
pavalgo vakarienę ir išlinguoja pas našlę Jadvygą kortomis
lošti.
Oi, mano pienas! Bėgu, vaikeliai, ištrauksiu
iš šulinio.
2. Pasakojimas pagyvėja, jei praeityje vykusį
veiksmą reiškiame esamuoju laiku.
Atėjo jam į galvą dėl visa ko apsižiūrėti po
namus... Girdi pęslai žviegia, žiūri lovys kaip
išmazgotas...
3. Būtasis kartinis laikas kartais vartojamas
vietoje esamojo, būtojo dažninio ir būsimojo laiko.
Vilnų negaliu, nesiveda man avys: tai vilkas
nujojo, tai nuparko kuri.
Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei
laivo, nei valtelės...
Švilptelėjai, skvernais skėstelėjai arklys
šoks kaip pasiutęs...
4. Būtasis dažninis laikas paprastai padaromas
su priesaga -dav-. Bet lietuvių bendrinėje kalboje ir
tarmėse vartojamos formos, kuriose dažninis reiškiamas būsimuoju
laiku su būdavo arba liuob.
Patirs, būdavo, kad aš parvažiavau, ir ateina
šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų.
Ir dėl ko tave varo? Juk liuob visada
Stasiulis važiuos.
5. Būsimasis laikas kartais vartojamas vietoje
esamojo ir būtojo kartinio laiko.
Varyti nevarau, bet ir nestabdysiu, kad
nesakytum: tėvas laimės pavydi.
Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei
papūsti..., kad spirs Šešelgai...
6. Veiksmažodžių laikai sakinyje paprastai
turi būti derinami. Vienarūšius tarinius reikia reikšti to
paties laiko veiksmažodžiais.
Karys, gulėdamas apkase, stebi vyturėlį,
čiulbantį virš ,,juodų arimų, ir pajuto (= pajunta)
stiprų norą gyventi.
