Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai

Santykiniai būdvardžiai, vartojami metaforiškai, dažnai nebeišreiškia ryšio su kokia nors medžiaga, bet tampa atitinkamos reikšmės kokybinių būdvardžių sinonimais:

Tėvas turi  geležinę (kietą) ranką. Tėvo dainos – geležinis (šiurkštus) žodis.

Žodžiai krinta lašas po lašo – akmeninę (kietą) širdį pratašo.

Ši diena bus ilga – be varinio (geltono) saulėlydžio.

Tokiais santykiniais būdvardžiais tik išreiškiamas subjektyvus kalbančiojo požiūris į daiktus.

Kai kurie kokybiniai būdvardžiai savo ruožtu kartais labiau pabrėžia ne pažymimojo daikto ypatybę, o jo priklausymą tam tikrai grupei:

Bet... ką čia, ar tu ne iš žvejų krašto, ne bėdino (vargšo) žvejo duktė?

Čia griozdūs (kaip griozdai) šiekštai ir žabai trapūs.

Dažniausiai santykinę reikšmę įgyja sudurtiniai būdvardžiai:

Veltui skėstašakiai (skėstų šakų) klevai ūžė, šlamėjo, tardamiesi su giliai dūsaujančiu eglynu, dūluojančiu antroje upokšnio pusėje, slėny.

Šimtasparnis (šimto sparnų) marių vėjas ištiesė bures.

Toks būdvardžio vartojimas labai būdingas beletristiniam stiliui, kur glaustumas vaidina ne antraeilį vaidmenį. Viename žodyje sukoncentruodami ištiso junginio (būdvardžio ir daiktavardžio) reikšmę, rašytojai daiktus apibūdina labai raiškiai ir glaustai.