Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Tartis

Dažnesnės balsių ir dvigarsių tarimo klaidos

Priebalsių tarimo sunkumai

Priebalsių susiliejimas ir priebalsių supanašėjimas

Priebalsių kietinimas ir minkštinimas

j tarimas

Kad matytumėte kirčio ženklus, jūsų kompiuteryje turi būti įdiegtos kirčiuotos raidės.

Turime skirti tartį ir tarseną. Tartis – tai kalbos garsų artikuliavimas, jų tarimo būdas. Tarsena – balso skambėjimas kalbant, dikcijos ryškumas. Sakome: taisyklinga arba netaisyklinga tartis, graži arba negraži tarsena. Tartis įeina į kalbos kultūros sąvoką siaurąja prasme, o tarsena – į šią sąvoką plačiąja prasme. Tarsena yra labiau retorikos mokslo ir meno objektas, tartis – fonetikos.

Lietuvių bendrinės kalbos fonetinės sistemos, taigi ir tarties pagrindas (bet ne kopija) yra vakarų aukštaičių kauniškių (liaudiškai – suvalkiečių) fonetinė sistema. Panašią fonetinę sistemą turi ir greta esantys pietų aukštaičiai (liaudiškai – dzūkai), tik jiems būdingas kitoks kai kurių priebalsių tarimas – vadinamasis dzūkavimas, pvz.: cik „tik“, dzievuliau „dievuliau“, dzvylika „dvylika“, daliai jų – ir tam tikrų priebalsių kietinimas, pvz.: šaudas „šiaudas“, sanas „senas“, ratas „retas“, turu „turiu“.

Visų kitų tarmių fonetinė sistema nuo bendrinės kalbos gerokai ar net labai skiriasi. Kuo tarmė toliau nuo suvalkiečių ploto, tuo skirtumai didesni. Daugiausia fonetinių (pirmiausia balsyno) skirtumų turi šiaurės žemaičiai, taip pat rytų aukštaičių panevėžiškių šiaurinė dalis (tarp Latvijos sienos ir Panevėžio), kur labai trumpinamas žodžio galas ir, pavyzdžiui, sakoma: Kõ padârė tãm va¤k, ka jis rºk? „Ką padarei tam vaiku(i), ka(d) jis rėkia (verkia)?“

Lietuvoje tarminis susiskaidymas dar gana stiprus, todėl įprasto nuo vaikystės tarmiško tarimo, viešai šnekant bendrine kalba, sunku išvengti, ypač kai skirtumai nuo bendrinės kalbos neryškūs: kitoks balsio ilgumas ar kiek kitokia balsio spalva, įtemptumas, – lengviau atsisakoma ryškiųjų skirtumų. Kur kas pavojingesnė yra kitų kalbų (ypač slavų) įtaka, dėl jos atsiradusi žargoninė tartis. Tokia nenorminė tartis būdinga kai kuriems dvikalbystės paveiktiems lietuviams, ypač didžiųjų miestų. Dar dažniau nenorminė tartis yra tų Lietuvos gyventojų, kurie vaikystėje kalbėjo nelietuviškai ir lietuviškai pakankamai neišmoko.

Nei tarmių, nei juo labiau žargono poveikis tarčiai netoleruojamas, nes griauna bendrinės kalbos fonetikos sistemą, trukdo įtvirtinti jos normas. Be to, tarties klaidos neigiamai atsiliepia rašant – pridaroma rašybos klaidų.

Dėl kokio žodžio tarimo suabejojus, reikia tikrintis Vytauto Vitkausko sudarytame „Lietuvių kalbos tarties žodyne“ (2001). Jame lietuvių bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ne tik įprasta rašyba, bet ir transkribuotai – pagal tarimą, kaip anglų kalbos žodynuose. Anglų kalbos tarimas ir rašyba skiriasi kone kiekvieno žodžio, o lietuvių kalboje tokių žodžių – mažuma, bet vis dėlto yra, pvz.: rašome ieva, tariame [jieva], rašome biliardas, tariame [b'il'jǽrdas], rašome daugkart, tariame [dauka».t], rašome vežti, tariame [v'êš't'i], rašome užsienis, tariame [ùs'ien'is]. Tarties klaidų grupės išsamiai aptariamos Antano Pakerio knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“ (1995).

Dažnesnės balsių ir dvigarsių tarimo klaidos

Kieno nors tariamas balsis nuo bendrinės kalbos balsio gali skirtis kiekybe, t. y. ilgumu, pavyzdžiui, vietoj miškas ištariama [myškas] (pusilgis ar net ilgas y). Jis gali skirtis ir kokybe, jei vietoj vienokio balsio kas nors taria kitokį balsį ar net dvibalsį, pavyzdžiui, vietoj brolis dalis rytų aukštaičių senoviškai tebetaria [bralis], o žemaičiai vietoj o taria dvibalsį uo [bruolis]. Kartais jis skiriasi ir kiekybe, ir kokybe, pavyzdžiui, vietoj sóstinė neretai girdime tariant [sòstinė], kur o trumpas, neįtemptas, su „a“ atspalviu. (Čia ir kitur skliausteliai [ ] rodo nenorminį arba besiskiriantį nuo rašybos tarimą, tik tas tarimas, kad būtų paprasčiau, bus perteikiamas ne tikslia fonetine transkripcija, o tik apytikriai.)

Sunkiau pastebimi ir įveikiami kiekybiniai tarties skirtumai, pavyzdžiui, įpratusiam tarti [i myška], sunku ištarti į mišką, kur trumpasis kirčiuotas i būtų nepailgintas, o nekirčiuoti ilgieji į, ą būtų nesutrumpinti. Toks painiojimas nepateisinamas, nes vietoj vieno žodžio, kad ir durys, išeis visai kitas – dūris „dūrimas“. Išmokti to išvengti gali padėti atkaklios pratybos, panašių žodžių su ilgaisiais ir trumpaisiais balsiais gretinimas – arba sakiniuose, pvz.: Rūkai – save žudai, arba pavienių, pvz.: linas „augalas“ – lynas „žuvis“ ar „stora virvė“, klupo – klūpo, pabusiu – pabūsiu, siusti – siųsti, visti – vysti, skusti – skųsti, sius – siūs – siųs, vis – vys, skus – skųs, kasti – kąsti, trešti – tręšti, kas – kąs, treš – tręš, rudą – rūdą, taku – takų, valtis – valtys.

Kokybinių tarties skirtumų, ypač jeigu jie ryškūs, išvengti lengva. Pavyzdžiui, niekam nesunku bendrine kalba pasakyti žąsys, nors vaikystėje tarmiškai galbūt sakė žūsys, žosys, žousys, žansys arba žonsys. Tačiau tie kokybiniai skirtumai, kurie nelabai ryškus, įveikiami daug sunkiau. Pavyzdžiui, Vilniuje dabar be reikalo labai plinta, net darosi mados dalykas vietoj ilgųjų įtemptų norminių balsių o, ė tarti labai atvirus, neįtemptus, kartais net aptrumpintus o su „a“ atspalviu, ė su „e“ atspalviu: [mòku], [šòkiai], [bek], [deti]. Teisinamasi, kad įtempti o, ė neišeina ar yra nesmagūs, jų atseit neįmanoma išmokti. Tačiau juk užsienio kalbų, sakykim, anglų, prancūzų kai kurie garsai irgi neretai kiek skiriasi nuo atitinkamų lietuvių kalbos garsų, bet pasistengus išmokstama. Pavyzdžiui, kad išeitų ilgasis norminis lietuvių kalbos o, lūpas reikia suapvalinti ir įtempti, o netarti neįtemptomis lūpomis lyg šypsantis.

Ypač įsidėmėtinas toks kertinis tarties dėsnis: lietuvių bendrinės kalbos balsių ilgumas nepriklauso nuo kirčio. Tiek žodžio kamiene, tiek žodžio gale visi kirčiuotų skiemenų balsiai gali būti ir ilgi (rôtas, vaikÿ), ir trumpi (bítė, vaikù); visų nekirčiuotų skiemenų balsiai taip pat gali būti ir ilgi (rytìlis, gãlvą), ir trumpi (bitùtė, su gãlva). Tačiau visų rytų aukštaičių arba daugelio slavų kalbomis kalbėjusių žmonių balsių ilgumas priklauso nuo kirčio (kirčiuotus pailgina, nekirčiuotus taria trumpus arba aptrumpintus) – šitaip bendrinės kalbos tartis smarkiai pažeidžiama.

Kaip kas turi būti tariama ir netariama, rodo pateikiama lentelė.

Balsiai
trumpieji – tik trumpi (net kirčiuoti)		ilgieji – tik ilgi (net nekirčiuoti)
Žodžio kamiene	Žodžio gale	Žodžio kamiene	Žodžio gale
a. kítas, dídelis, bùvo, sunkùmas (ne [kytas], [dydelis], [būvo], [sunkūmas]; b. vis dėlto kirčiuoti žodžio kamieno a, e paprastai yra ilgi: nåmas, våkaras, žìmė, ties Krìtinga, į Nìringą, į Sìdą (pasitaikantis ištarimas [vâkaras], [ties Krêtinga], [į Nêringą], [į Sêdą] yra vengtina siaura tarmybė). Tačiau minėtini keli svarbesni atvejai, kai bendrinės kalbos kirčiuoti žodžio kamieno a, e yra trumpi: įvardžiuose mâno, tâvo, sâvo (ne [måno], [tåvo], [såvo]); veiksmažodžių priešdėliuose: âtneša, pâkelia, nêveža, (ne [åtneša], [påkelia], [nìveža]); dviskiemenių veiksmažodžių bendratyse ir iš jų padarytose formose: kâsti, kâsdavo, kâsime, kâstų, kâskime; nêšti... (ne [kåsti], [kåsdavo], [kåsime], [kåstų], [kåskime]; [nìšti]..., bet kåstas, nìštas (ne [kâstas], [nêštas]); aukštesniojo laipsnio būdvardžių formose: gerêsnis, mažêsnė (ne [gerìsnis], [mažìsnė]). Pastaba. Neilginamas ir nekeičiamas kitais garsais tarptautinių žodžių e – net ir kirčiuotas: aritmêtika, mêtras (ne [aritmºtika] ar [aritmiìtika], [mºtras] ar [miìtras]).	a. galiù, galí, visùs, pratimùs, rankâ, laukê (ne [galiū], [galy], [visūs], [pratimūs], [rankā], [laukē], nes tai yra aiški žargoninė ypatybė – jokiose tarmėse trumpieji žodžio galo balsiai neilginami); b. kai žodis vienskiemenis: âš, tù, jís, jí, nâ, nê, nêt (ne [āš], [tū], [jys], [jy], [nā], [nē], [nēt]; išimtis mìs).	a. rytìlis, mókytis, sūnìlis, rūp¸ti (ne [ritelis], [mokitis], [sunelis], [rupėti]; b. žąsís, šąlù, tręšia÷, įd¸ti, siųstùvas (ne [žasís], [šalù], [trešia÷], [id¸ti], [siustùvas]); c. kirčiuoti ir nekirčiuoti žodžio kamieno ė, o turi išlikti ilgi, įtempti ir nepakeisti kitais garsais: d¸k, m¸gstu, brólis, šõkiai (ne [dîek], [mîegstu], [brúolis], [šuõkiai] ir ne ė su „e“ atspalviu, kartais net ištarti trumpai (ne [dek], [megstu], [bròlis], [šòkiai]); dėžùtė ne [diežùtė], [dežùtė], [dižùtė]), broliùkas (ne [bruoliùkas], [braliùkas], [bruliùkas]). Pastaba. Trumpi yra tik tarptautinių žodžių tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti o, kurių negalima ilginti ar keisti kokiais kitais garsais: rajònas, pomidòras (ne [rajõnas] ar [rajuõn(a)s], [pomidõras] ar [puomiduõr(a)s]). Tik kelių seniai pasiskolintų tarptautinių žodžių o yra ilgas: fortepijõnas, milijõnas, dóleris (ne [fortepijònas], [milijònas], [dòleris]).	a. åkys, dùkterys, miškìly, s¿nūs, paståbūs (ne [åkis], [dùkteris], [miškìli], [paståbus]); b. nåmą, kåtę, bùvęs, åkį, s¿nų, valstôbių (ne [nåma], [kåte], [bùves], [åki], s¿nu], [valstôbiu]); c. nekirčiuoti žodžio galo ė, o turi išlikti ilgi, įtempti ir nepakeisti kitais garsais: kãrvė, såkė, pîevos, råšo (ne sutrumpinti, neįtempti, neaiškūs ė, o ir ne [kãrve], [kãrvie] ar [kãrvi]; ne [såke], [såkie] ar [såki]; ne [pîevas], [pîevuos] ar [pîevus]; ne [råša], [råšuo] ar [råšu]).

Dvigarsiai

Sutaptiniai dvibalsiai ie, uo

Dvibalsiai ai, au, ei, ui

Mišrieji dvigarsiai

Sutaptiniai dvibalsiai ie, uo (taip vadinami todėl, kad dėmenys labai susilieję ir gal net yra trys: iėe, uoa) tiek kirčiuoti (a.), tiek nekirčiuoti (b.) neverstini kitais garsais:

a. pîenas, dúona (ne [p¸n(a)s], [pôn(a)s] ar [péin(a)s]; ne [dóna], [d¿na] ar [dóuna];

b. pienìlis, duonôtė (ne [pėnìlis], [pynìlis], [pinìlis], [penìlis] ar [peinìlis]; ne [donôtė], [dūnôtė], [dunôtė], [danôtė] ar [dounôtė]).

Taisyklingas ie, uo tarimas padeda skirti žodžių reikšmes, plg., nùpieštas – nùpeštas, sienìlė – senìlė, uolâ – olâ, kúoja – kója.

Kai priegaidė tvirtagalė, dvibalsių ai, au, ei ui pirmasis dėmuo turi būti trumpas: va¤kas, Ka÷nas, re¤kia, mu¤las (ne [våikas], [Kåunas], [rìikia], [mūilas] – pastarasis tarimas yra žargoniškas, galintis pakeisti net žodžio reikšmę: jei kas dainos eilutes Paša÷ki mane sudainuotų Pašåuki mane arba vietoj a÷šta sakytų åušta).

Pastaba. Kai dvibalsis ui yra tvirtapradis, net ir tada jo pirmasis dėmuo bendrinėje kalboje turi išlikti trumpas: ùiti, zùiti (ne [ūiti], [zūiti]).

Kirčiuotų mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys i, u niekada neilginami – nei kai priegaidė tvirtapradė (a.), nei tuo labiau kai tvirtagalė (b.):

a. tíltas, pírmas, dùlkė, kùrti (ne [tyltas], [pyrmas], [dūlkė], [kūrti], daugelio tarmių šie dėmenys būna ilgieji ar pusilgiai).

Pastaba. Tačiau negalima persistengti ir tvirtapradę priegaidę paversti tvirtagale, nes bus dar didesnė klaida (ne [tiµtas], [pi»mas], [duµkė], [ku»ti]);

b. ki»vis, šiµtas, tru§pas, su¹kiai (ne [kyrvis], [šyltas], [trūmpas], [sūnkiai], nes tai žargoniška tartis).

Pastaba. Lygiai tokia pat žargoniška tartis – ilginti tvirtagalės priegaidės mišriųjų dvigarsių pirmąjį dėmenį a, e: šaµtis, te§pia (ne [šåltis], [tìmpia]; gali pakisti ir žodžio reikšmė, jei , pvz., kaµtas tarsime kåltas).

Kai susiduria du skirtingų skiemenų vienodi balsiai, negalima jų sutraukti į vieną nei savuose, nei tarptautiniuose žodžiuose: tartina [paãiškinti], ne [pãiškinti], [neérzinti], ne [nérzinti], [prii§ti], ne [pri§ti] ir ne [priji§ti], [suu»gzti], ne [su»gzti], [koordinúoti], ne [kordinúoti], kooperåcija, ne [koperåcija], [våkuumas], ne [våkumas]. Išimtys - keli savi žodžiai, kurių balsiai sutraukiami visoje Lietuvoje, pvz.: ne + eina = [ne¤na], ne + esu = [nesù], ne + yra = [nėrâ].

Priebalsių tarimo sunkumai

Priebalsių tarimo sunkumų kur kas mažiau negu tariant balsius ar dvibalsius. Sunkesni yra ir kartais pačių kalbininkų ginčų šiek tiek kelia trys dalykai:

kaip tarti greta esančius du vienodus ar supanašėjusius priebalsius;

kada priebalsius tarti kietus, kada minkštus (ypač l);

tarti ar netarti j, nes jo tarimas ir rašymas ne visada sutampa.

Priebalsių susiliejimas ir priebalsių supanašėjimas

Kai greta atsiranda du vienodi priebalsiai, jie susilieja ir vietoj jų tartinas tik vienas: aštuonnôtis tartina [aštuonôtis], kiekkart – [kieka»t], pusseserė – [pùseserė], iššauti – [išãuti], užželti – [užélti], parropoti – [paropóti], perrašyti – [pérašyti]. Kai kas be reikalo stengiasi ištarti abu priebalsius – kaip parašyta. Antra vertus, norminis tarimas neturi gadinti rašybos: pavyzdžiui, nerašytina puseserė, tik pusseserė, nes iš pusė sesers, arba nerašytina kiekart, tik kiekkart, nes iš kiek kartų.

Patariama nesistengti tarti dviejų vienodų priebalsių ir tada, kai vienas žodis kokiu priebalsiu baigiasi, o kitas tokiu pat prasideda ir tarp jų nėra pauzės: per rasą užtenka tarti [pe_råsq], iš šono – [i_šóno], už židinio – [u_žídinio]. Tačiau dalis kalbininkų mano, kad raiškiojoje (ypač teatro, radijo) kalboje tikslinga tarti abu priebalsius: visiems būtų aišku, jog Parvyko iš Šakių tai nėra Parvyko iš akių. Iš tikrųjų dviejų priebalsių tarimas šiuo atveju nelaikytinas klaida, nors, rišliai šnekant, kontekstas arba situacija reikšmės čia neleidžia supainioti: jeigu jau parvyko, tai iš Šakių, ne iš akių, nors ir ištartume i_Šakių.

Du vienodi priebalsiai šalia pasitaiko nedažnai. Daug dažniau šalia būna skardusis ir duslusis priebalsiai.

Priebalsiai į skardžiuosius ir dusliuosius skirstomi pagal balso stygų veiklą tariant.

Skardieji priebalsiai yra tie, kuriuos tariant oro srovė virpina suartėjusias balso stygas ir priebalsį girdime skardų. Tai b, d, g, z, ž, h, v, j, m, n, l, r.

Duslieji priebalsiai yra tie, kuriuos tariant oro srovė prasiskleidusių balso stygų nevirpina ir priebalsį girdime duslų. Tai p, t, k, s, š, ch, f.

Pagal skardumą bei duslumą skiriasi ir afrikatos (dviejų priebalsių junginiai – tam tikri priebalsiniai dvigarsiai). Afrikatos dz, dž yra skardžios, o afrikatos c (t. y. ts) ir č (t. y. tš) – duslios.

Daugelis skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių tarpusavy sudaro poras. Įprastos poros yra b-p, d-t, g-k, z-s, ž-š.

Kai žodyje vienas greta kito atsiduria skardusis ir duslusis arba duslusis ir skardusis priebalsiai, tai tariant pirmasis priebalsis prisiderina prie antrojo, supanašėja su juo (nepanašėja tik visada skardūs vadinamieji pusbalsiai l, m, n, r, v, j).

Jei antrasis priebalsis yra duslusis, tai pirmasis skardusis priebalsis virsta savo poros dusliuoju: bėgti tariame [b¸kti], dirbti – [dírpti], zirzti – [zi»sti], vežčiau – [vêščiau], rudkepuris – [rutkepùris]. Kitaip ištarti neįmanoma, tik reikia neapsirikti rašant: zirzti, nes zirzia; rudkepuris, nes iš ruda kepurė.

Jei antrasis priebalsis yra skardusis, tai pirmasis duslusis priebalsis virsta savo poros skardžiuoju: klupdamas tariame [klùbdamas], rinkdamas – [ri¹gdamas], nešdamas – [nêždamas], trukdo – [trùgdo], šokdina – [šogdína]. Kitaip ištarti ir neįmanoma, tik turime nesuklysti rašydami: klupdamas, nes klupo; šokdina, nes šoko.

Priebalsių supanašėjimas tariant kitaip dar vadinamas asimiliacija.

Skardieji priebalsiai duslėja žodžio gale prieš pauzę ir prieš kitą žodį, prasidedantį balsiu, pusbalsiu l, m, n, r, j, v bei dusliuoju priebalsiu: tartina [da÷k ìglių], [da÷k nóri], [da÷k šnìka], [kat e¤tų], [kat lãuktų], [kat sušíltų], bet – [da÷g žmoniÿ], [kad gal¸tų]. Netartina pagal parašymą: [da÷g ìglių], [kad lãuktų].

Priebalsiai s, z prieš afrikatas č, dž tariami š, ž: rasčiau tariame [râščiau], pėsčias – [p¸ščias], anksčiau – [ankščia÷], vabzdžiai – [vabždžia¤], pavyzdžiui – [påvyždžiui]. Kitaip ištarti neįmanoma, tik reikia nesuklysti rašant: anksčiau, nes anksti; rankšluosčių, nes rankas šluosto; vabzdžiai, nes vabzdys. Tačiau skolinius barščiai, beždžionė rašome taip, kaip girdime.

Kai kurie greta esantys priebalsiai taip supanašėja, kad tampa vienodi; tada jie visiškai susilieja ir tartini kaip vienas – kaip antrasis: daugkart → daukkart tartina [dauka»t] (kaip kiekkart tariame [kieka»t]), atdaras – [ådaras], išsinešė – [isínešė], išsikėlė – [isik¸lė], išseko – [isìko], pusžalis – [pùžalis], užsienis – [ùsienis]. Taigi ne priebalsiais, o tik priešdėlio balsio ilgumu tariant skirsis išsinešė ir įsinešė, išžabojo ir įžabojo, kaip kad tik priešdėlio balsio ilgumu tariant skiriasi iššoko (iš duobės) ir įšoko (į duobę). Natūraliai šnekant, netartina pagal parašymą, tik nesuklystina rašant: daugkart, nes iš daug kartų; pusžalis, nes iš pusiau žalias. Tačiau dalis kalbininkų mano, kad rišliojoje kalboje, kai šnekama itin pabrėžtai, dviejų priebalsių tarimas čia nelaikytinas kokia didesne klaida, ypač kai tie priebalsiai priklauso dviem šalia esantiems žodžiams: vienas juo baigiasi, kitas – prasideda. Vis dėlto natūraliau, kai už sienos tariame [u_sîenos], iš žilvičio – [i_žilvíčio], daug kartų – [dau_ka»tų], kaip kad vienodų priebalsių atvejais iš šono tariame [i_šóno], ir renka – [i_re¹ka], ant tako [an_tåko].

Priebalsių kietinimas ir minkštinimas

Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštąjį j) gali būti kietieji ir minkštieji. Jų kietumo ir minkštumo negalima painioti, nes nuo to kartais priklauso skirtinga žodžių ar jų formų reikšmė, pvz.: karo – kario, pelų – pelių, manau – maniau.

Priebalsiai būna kietieji prieš užpakalinės eilės balsius, t. y. prieš įvairaus ilgumo a, o, u, kuriuos tariant liežuvis atsitraukia į užpakalį, pvz.: patogùmai, pūkuotùkas. O jei šalia kietojo priebalsio yra dar vienas arba keli, tai jie irgi būna kietieji, pvz.: šlaksta÷ , žlùgdo.

Trumpai sakant, du ar keli šalia esantys priebalsiai pagal kietumą ir minkštumą turi būti vienodi. Šiam dėsniui turi paklusti ir l, dėl kurio tarimo – kietai jį tarti ar minkštai – visuomenė dažniausiai abejoja. Taigi tiek tarptautinių žodžių (a.), tiek tarptautinių ir juo labiau savos kilmės vardų (b.) kietųjų priebalsių grupėje l tartinas kietai:

a. pãltas (kaip bãltas), fílmas, albùmas, bulvåras, kultūrâ, konsultåcija; daug kas pagal kitas kalbas, ypač rusų, arba kad „taip gražiau“, klaidingai ištaria [pãl'tas], [fíl'mas], [al'bùmas], [bul'våras], [kul'tūrâ], [konsul'tåcija]. Juo labiau toks l neminkštintinas ne priebalsių grupėje, o tiesiog prieš užpakalinės eilės balsį: melòdija – o ne [mel'òdija], folklòras – ne [folkl'òras].

Paprastai daromos išimtys tik keliems jau labai nusistovėjusio tarimo skolintiems žodžiams: [pòl'ka], [vãl'sas], [ãl'tas], [sòl'] (gaidos pavadinimas), [ãl'fa] (pirmoji graikų abėcėlės raidė). Dar vieną kitą tarptautinį žodį leidžiama tarti dvejopai: labiau siūloma tarti su kietuoju l, pvz.: asfãltas, pùltas, pùlsas, bet nelaikoma klaida, jeigu jų l ištariamas minkštai: [asfãl'tas], [pùl'tas], [pùl'sas];

b. Vãldas (kaip skãldo), Valdùkas, Êvaldas, Vísvaldas, Ãlmantas, Vílmantas, Ådolfas, Ãlfonsas; Vílma (kaip vílna), Vílmantė, Vilmùtė, Ãlma, Ãlmantė, Almùtė, Izòlda, Matílda, Aldonâ, Aldùtė. Daug kas tų vardų l taria minkštai ir tvirtina, kad „gražiau skamba“, ypač [Izòlda], [Matíl'da]. Svetimos kilmės vardų tarimą, be abejo, veikia jų tarimas kitose kalbose, bet skambumo, estetiškumo kriterijai čia subjektyvūs. Seniesiems kauniečiams gražiai skamba ir [Al'donâ], [Al'dùtė], o daugeliui lietuvių toks tarimas atrodo negražus. Šiaip ar taip, tarti [Vãl'das], [Val'dùkas], [Êval'das], [Vísval'das], [Ãl'mantas], [Víl'mantas], [Ådol'fas], [Ãl'fonsas]; [Víl'ma], [Víl'mantė], [Vil'mùtė], [Ãl'ma], [Ãl'mantė], [Al'mùtė], [Izòl'da], [Matíl'da], [Al'donâ], [Al'dùtė] nesiūloma ir būtų tiesiog klaida taip tarti, kai vardas tikrai lietuviškas, pvz.: Ãlmantas, -ė; Vílmantas, -ė.

Prieš užpakalinės eilės balsius bet kokio žodžio priebalsis tariamas minkštai tik tada, kai po priebalsio yra minkštumo ženklas i, pvz.: šliaužia, kriokia, viešnią. Tokiu atveju vietoj a, ą iš tikrųjų tariame e, ę: [š'l'e÷ž'e], [k'r'õk'e], [v'iìš'n'ę].

Priebalsiai būna minkštieji prieš priešakinės eilės balsius, t. y. prieš įvairaus ilgumo e, ė, i, kuriuos tariant liežuvis paslenka į priekį, pvz.: bitìlė, tyl¸kite. O jei šalia minkštojo priebalsio yra dar vienas arba keli, tai jie irgi būna minkštieji, pvz.: išpl¸šti, trôkšti.

Šiam dėsniui turi paklusti ir tarptautinių žodžių priebalsiai: tiek l (a.), tiek visi kiti (b.):

a. tartina minkštai [ãl'gebra], [buhãl'teris], [buhal'têrija], [šašl'ôkas], o ne pagal kitų kalbų pavyzdį kietai [ãlgebra], [buhãlteris], [buhaltêrija], [šašlыkas].

Savų ir svetimų vardų l prieš minkštąjį priebalsį taip pat turi būti minkšti: [Ãl'bertas], [Val'dìlis], [Eval'dìlis]; [Vil'hel'minâ], [Vil'mìl'ė], [Vil'môtė], [Al'môtė], [Al'dôtė], [Matil'dìl'ė];

b. tartina minkštai ir [kvar't'êtas], [p'r'et'en'd'e¹tas]; žinoma, tarptautinių žodžių priebalsiai tartini minkštai ir einantys tiesiog prieš priešakinės eilės balsį: [mon'êtos], [argum'e¹tas], [instrum'e¹tas], [p'r'ez'id'e¹tas], [kab'in'êtas].

Nekietintinas prieš priešakinės eilės balsius (a.) ar minkštuosius priebalsius (b.) ir savų žodžių l. Minkštai tartina:

a. [l'ìdas], [l'éisk], [sãul'ė], [žõl'ę], [sušål'ęs], ne [lådas], [lãisk], [sãula]; šitaip l kietina rytų aukštaičiai ir dalis kitų aukštaičių tarmių;

b. [smùl'k'm'ena], [aµ'k's'n'is], [bal't'ês'n'is], [Bãl't'ija], ne [smùlkm'ena], [aµk's'n'is], [balt'ês'n'is], [Bãlt'ija]; čia l minkštai sunku ištarti daugeliui žemaičių ir kitakalbių žmonių.

Prieš priešakinės eilės balsius nekietintini ir kiti priebalsiai, ypač š, ž. Tartina minkštai [š'ítas], [š'iauda¤], [ž'ínot'e], [ž'ìm'ė], [r'e¤k'ia].

Minkštai įvardytinos abėcėlės raidės su ė: [b'º], [c'º], [d'º]... Netartina kietai, nes yra [ab'ėc'ºl'ė].

Visi žodžio galo priebalsiai tartini kietai, net jeigu yra nukritę po jų kadaise ėję priešakinės eilės balsiai: mãlt, mãlk, kélt, kélk; gãl, dºl, kodºl, todºl, vºl, kõl, mãn, ôpač.

Netartina minkštai [mãlt'] (iš malti), [mãlk'] (iš malki), [kél't'] (iš kelti), [kél'k'] (iš kelki); [gãl'] (iš gali), [dºl'] (iš dėlei); netinka tarti ir [kodºl'], [todºl'], [vºl'] (iš vėlei), [kõl'] (iš kolei), [mãn'] (iš manei), [ôpač'] (iš ypačiai); šitaip minkštai žodžio gale priebalsius linkę tarti rytų ir pietų aukštaičiai.

j tarimas

j tariame ir rašome prieš balsius ir tarp balsių: Jonas, jis, joja, jaujoje, dejuojame. Kadangi j visada yra minkštasis, po jo niekada nerašome minkštumo ženklo i.

j tariame ir rašome po priebalsių p, b žodžiuose pjauti, spjauti, bjaurus ir jų vediniuose: pjūtis, rugpjūtis, šienapjūtė, pjovėjas, pjūklas, pjūvis, pjuvenos...; spjaudyti, spjaudyklė, spjūvis...; bjaurėtis, bjaurinti, bjaurastis, bjaurybė, bjurti... Ilgą laiką j šiuose žodžiuose nebuvo rašomas, bet tai gadino tartį: kai kas žodžius, parašytus piauti, spiauti, Maurus ir jų vedinius klaidingai imdavo tarti be j.

Tačiau j netariame ir nerašome formose labiau, labiausiai. Tarimas, rašymas [labja÷], [labjãusiai] yra tarmybė, nors ir plačiai paplitusi.

j reikia tarti, nors nerašoma, prieš žodžio pradžios ie: ieva [jievâ], ietis [jîetis], ienos [jîenos], iešmas [jîešmas], ieškoti [jieškóti]. Jei atsiranda priešdėlis, j vis tiek reikia tarti: apieškoti [apjieškóti], išieškoti [išjieškóti], paieškoti [pajieškóti], suieškoti [sujieškóti]. Dažna klaida – tarti pagal parašymą (be j).

j tariant įterptinas į tuos tarptautinius žodžius, kur jis nerašomas, bet kur balsiai ia, ie, io, iu priklauso skirtingiems skiemenims (kalbininkai tai nustato iš pirminio šaltinio kalbos) ir i čia nėra minkštumo ženklas. Rašoma pianinas, serialas, biliardas, makiažas (deja, spaudoje dažnai parašoma ir klaidingai, pvz.: bilijardas, makijažas), specialybė, specialistas; klientas, orientuotis, higiena, dieta; patriotas, čempionas, stadionas; akvariumas, prezidiumas, triumfas, o iš tradicijos ir dėl patogumo tartina [pijanínas], (tiksliau [pijenínas]), [serijålas], [bilijãrdas], [makijåžas], [specijalôbė], [specijalístas]; [klije¹tas], [orijentúotis], [higijenâ], [dijetâ]; [patrijòtas], [čempijònas], [stadijònas]; [akvårijumas], [prezídijumas], [trijùmfas]. Netartina klaidingai (vienu skiemeniu trumpiau): [specelôbė], [specelístas], [orientúotis] ar [orentúotis], [higienâ] ar [higiìna], [dietâ] ar [diìta], [prezídiumas] ar [prezidiùmas], [triùmfas].

Tik keli seniai pasiskolinti tarptautiniai žodžiai su j ne tik tariami, bet ir rašomi: milijonas, milijardas, bilijonas, fortepijonas, valerijonas.

Tarptautinių žodžių j tariamas ir rašomas, kai eina prieš lietuvišką priesagą: idėja – idėjinis, idėjiškas; herojus – herojinis, herojiškas; archajinis, archajiškas; diferencijuoti, diferencijavimas; varijuoti, varijavimas.

Jeigu skirtinguose tarptautinio žodžio skiemenyse susiduria du balsiai, bet pirmas yra ne i, tariant j neįterpiamas: [teåtras], ne [tìtras] ar [tijåtras]; [akordeònas], ne [akordijònas]; [hidroelektrínė], ne [hidrojelektrínė] ar [hidrolektrínė].

j netariamas ir tuose tarptautiniuose žodžiuose, kur i rodo tik priebalsio minkštumą, pvz.: liuminalis, liuksas, liukas, triukas, triumas... Taip pat be j tartini žodžiai [jubiliåtas] (tiksliau [jubilìtas], [kapeliõnas], [kompiùteris]. Šių trijų žodžių tarimas su j (pirmuosius du vienu skiemeniu ir pailginant) - dažna klaida.

Suabejojus, reikia tarptautiniame žodyje tarti j ar ne, verta pasitikrinti Vytauto Vitkausko sudarytame „Lietuvių kalbos tarties žodyne“ (2001).