|
|
Kirtis ir priegaidė
Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau
skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname,
paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui,
žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la.
Vieno kurio skiemens išryškinimas,
stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis.
Stipriau ištartas
skiemuo yra kirčiuotas.
Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį.
Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio
pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis,
o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis.
Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir
nys yra ilgieji, o skiemuo ki trumpasis.
Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys
tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis
skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas.
Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au
dėmuo a, o žodžio laukas antrasis dėmuo
u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami
krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti
atvirkščiai lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.
Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali
skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. au šti
(vėsti) ir aušti
(švisti).
Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y.
balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį
skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių
bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir
tvirtagalė.
Tvirtapradė
(krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai
kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis
dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant
(pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu ( “)
(pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu,
pvz.: tvas,
krmas,
láisvė,
kálnas.
Tvirtapradę priegaidę gali turėti:
a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų,
pvz.: d ti,
výras,
lóva,
dmai,
žuolas, brsti,
rankis, sksti;
b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.:
l áimė,
áugti, léisti,
peva,
púodas;
c) mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em,
en, er, pvz.: k álnas,
ámžius, lángas,
kártis,
kélti,
sémti,
ménkė,
gérti.
Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il,
im, in, ir, ul, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima
kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš
tikrųjų yra trumpi, pvz.:
ùiti, gùiti,
tltas,
kmti,
pnti,
vrti,
kùlti,
stùmti,
dùrklas.
Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose
susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e,
ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.:
k òlba,
kòmpasas,
kòntūras,
kòrpusas,
fèrma,
hèrbas.
Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu,
oi, pvz.: terapèutas,
farmacèutas,
bòileris
(toks katilas).
Tvirtagalė (kylančioji,
tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens
ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu
tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima
riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu
ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių
antrųjų dėmenų, pvz.: st ãlas,
sõdas,
eti,
laũkas,
tiñklas,
lañkas.
Tvirtagalę priegaidę turi:
a) kirčiuotame
skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.:
r ãgas,
tãkas,
mẽdis,
kẽlias.
Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai
visada trumpi: raga,
takù,
medžiùs,
keliùs;
b) ilgieji balsiai ė, y,
o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: l kti,
vỹkti,
sõdas,
mšis,
rstas,
sksti,
lsti,
sisti;
c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui,
pvz.: la kas,
laũkas,
eti,
šiẽnas,
ruõšti,
mulas;
d) mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em,
en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur, pvz.:
ba sas,
rastis,
lañkas,
kaklas,
gesti,
reti,
reñgti,
vekti,
vikas,
kišti,
liñkti,
kivis,
guti,
trupas,
uñkšti,
puvas.
|
|
|
|