Kazimieras Būga
(1879-1924)
Kalba tai archyvas.
Kalboje it stebuklingajame veidrodyje
atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra,
jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.
K.
Būga
Kazimieras Būga
žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. Žodžiai Būgą užbūrė nuo
pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas,
dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas (A.
Sabaliauskas).
K. Būga kilęs iš rytų
aukštaičių Pažiegės vienkiemio, netoli Dusetų. Mokydamasis
Peterburge, Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof.
Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir su
didžiausiu užsidegimu ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus
mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą
studijuoti kalbotyros. Dar studentu būdamas, išleido pirmą
stambų veikalą Aistiški studijai, kuriame išdėstė savo
mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė
spaudai K. Jauniaus Lietuvių kalbos gramatiką (išsp. 1911 m.).
Studijuodamas
universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už
darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas
aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas ir vėliau buvo labai
mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje Lituanika Būga
išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai
kubilas, katilas, muilas, šilkas,
ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų
senieji lietuvių santykiai su germanais įrodė, kad seniausi
lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir
kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių,
kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia,
grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.
1911 m. studijoje Apie
lietuvių asmens vardus K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai
asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas,
Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, ir
tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba
antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių
kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas,
Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota
ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip
iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir
t.t.).
Baigęs universitetą
pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis
profesūrai. Tuo metu jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos
žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo
lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės
universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros
profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga
grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų
būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti
lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.
Profesoriaudamas Kauno
universitete, K. Būga su nepaprastu pasišventimu ėmė rašyti
didįjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame aiškino ne tik žodžių
reikšmes ir vartojimą, bet ir jų kilmę bei istoriją, į jį dėjo
ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Iki Būgos niekas
tokio lietuvių kalbos žodyno nebuvo rengęs. Tačiau ankstyva
mirtis greit nutraukė šį darbą; tebuvo išleisti tik du K. Būgos
Lietuvių kalbos žodyno sąsiuviniai (I 1924 m., II 1925 m.).
Liko K. Būgos sukaupta žodyno kartoteka (apie 600 000 lapelių),
iš kurios išaugo akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartoteka.
Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija tai du tarp
savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties
patale Karaliaučiaus ligoninėje, Būga nenustojo rūpinęsis
pradėtu žodynu. Viename iš paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė:
Brangioji! Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno
dėžės... Lietuvos žodyno dėžės... Šitos dėžės pridera ne
Būgai, bet Lietuvos turtui.
Dirbdamas Lietuvoje, K.
Būga parašė daug mokslo veikalų. Visose lietuvių kalbos mokslo
srityse Būga paliko svarų indėlį. Daug tyrinėjo lietuvių kalbos
fonetinę struktūrą, gramatinę sandarą (pvz., Priesagos -ūnas
ir dvibalsio uo kilmė), padėjo teorinius kirčio ir
priegaidės mokslo pagrindus (pvz., Kirčio ir priegaidės
mokslas). K. Būga pirmasis lietuvių kalbininkas, labai
originaliai tyręs lietuvių kalbos santykius su kitomis baltų
kalbomis (latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių).
Jo studija Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji
giminaičiai (1924 m.) ir šiandien tebėra pats išsamiausias
darbas apie baltų gentis ir kalbas. Daug Būga nusipelnė ir
lietuvių nacionalinės kalbos kultūrai. Anksti jis pradėjo kelti
aikštėn rašybos negeroves, joms skyrė patį pirmąjį savo
straipsnį Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė (1900
m.). susidarė nuoseklią savo rašybos sistemą, kurios principus
išdėstė straipsnyje Dėl mūsų rašybos ir knygoje Rašybos
mažmožiai. Tais principais rėmėsi J. Jablonskis, normindamas
mūsų rašybą, jais remdamiesi šiandien pradėjome rašyti j
žodžiuose pjauti, bjaurus, spjauti ir pan.
Dviejose didelėse straipsnių serijose Kalbos dalykai
(1907-1910 m.) ir Kalbos mažmožiai (1914-1922 m.) Būga
išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai
vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne
pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o
ne girė), ypatingas (o ne įpatingas),
taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok)
ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti
bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė,
teisė ir tiesa, valstybė ir valstija,
siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka
vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino
priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo
nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis,
riba, sarmata, skriauda, buitis,
marios, valia, lopeta, vilna,
užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio
pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo
iš lietuvių kalbos.
Daugiausia K. Būga yra
nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai, mokslui apie žodžius.
Jis išaiškino šimtų lietuvių kalbos žodžių kilmę; ligi šiol Būga
tebėra žymiausias lietuvių etimologas, nušvietęs ne vieną
lietuvių kalbos praeities puslapį, ypač knygoje Kalba ir
senovė (1924 m.).
Visose kalbotyros srityse
Būga pasižymėjo kaip gilus ir savaimingas mokslininkas, daugeliu
atvejų apie svarbius lietuvių kalbos faktus pirmasis taręs naują
ir svarų žodį, pasiekęs vertingų rezultatų, kurie ir šiandien
tebetarnauja mokslui, visuomenei (K. Korsakas).
Didžiai vertinant
Kazimiero Būgos kalbos mokslo darbus, jam buvo pastatytas
didžiausias paminklas, 1958-1962 m. buvo surinkti ir išleisti
trys K. Būgos Rinktinių raštų tomai, sudaryti prof. Z.
Zinkevičiaus.