Būdama universali bendravimo priemonė, t.y.
apimdama visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, kalba turi
gana sudėtingą sandarą, arba struktūrą. Ji susideda iš įvairios
kokybės elementų, arba vienetų, kurių kiekvienas atlieka
skirtingą vaidmenį, turi skirtingą paskirtį.
Mažiausias kalbos vienetas yra fonema (gr.
balsas, garsas), kuri šnekoje realizuojama tam tikru garsu.
Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l,
a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko
nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar
p). Tačiau, jeigu mes jas tam tikru nuoseklumu
sujungsime į vieną kompleksą, tada jau turėsime reikšminį kalbos
vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.
Mažiausias reikšminis kalbos vienetas,
susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema
(gr. forma). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi
morfemas: tar- ir -ti. o žodis
pa-saul-in-is
net keturias morfemas. Nesunku suvokti, kad morfemomis
vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga,
priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija
šnekoje vadinama morfa (pvz., žodžio berti šakninė
morfema gali būti realizuojama ir kaip ber-, ir kaip
bėr-, plg. bėr-ė; žodžio avis vienaskaitos
įnagininko galūninė morfema gali būti realizuojama ir kaip
-imi, ir kaip -im: avimi, avim).
Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas
yra leksema (gr. posakis, žodis), kurią šnekoje
atitinka žodis. Leksema tai pagrindinis kalbos struktūros
vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai
atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus,
požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama
ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo,
stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada
ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here,
vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau
morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai
žodžiai, arba dūriniai).
Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema,
kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr.
sandara). Sintagmema tai tam tikra žodžių junginio
struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje
realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją.
Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne
atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų
junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam
tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg.
eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų
mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra
tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu į
universitetą). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras
modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas
logema (gr. žodis, posakis, teiginys).
Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai šnekos
aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos
organais. Todėl jie dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie
raiškos plano. Tačiau, be garsinio apvalkalo, visi jie,
išskyrus fonemą, turi dar ir tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas
tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.).
Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir
išskiriami dar šio plano vienetai.
Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus
pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr.
ženklas, požymis). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam
tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių
vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi
su davimo sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema
su miegojimo sąvoka ir pan.). Šnekoje semema realizuojama
atskiromis reikšmėmis, susijusiomis su tam tikrų kalbos vienetų
forma (pvz., duoti reikšmė daryti, kad kas gautų,
duodu darau, kad kas gautų, duoklė davinys ir
pan.).
Taigi kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro
tokie vienetai (drauge su jų atitikmenimis šnekoje):
fonema garsas,
morfema morfa,
leksema žodis,
sintagmema žodžių junginys (sintagma),
logema sakinys.
Be šių, jau kaip skirtingo plano (t.y. turinio
plano) vienetas dar yra:
semema reikšmė.
Tarp visų čia suminėtų kalbos vienetų (fonemų,
morfemų, leksemų, sintagmemų, logemų) gali būti dvejopi
santykiai: sintagminiai ir paradigminiai.
Sintagminiai tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų
tekste, šnekos sraute (pvz., tarp fonemų d↔i↔r↔b↔t↔i
žodyje dirbti, tarp morfemų darb↔inink↔as
žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas↔žmogus
žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Paradigminiai
santykiai tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų
kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės
morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių
leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę,
paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis,
turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.).
Kai turimos galvoje šiodvi santykių rūšys,
lingvistinėje literatūroje kalbama apie sintagmatiką
(sintagminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą) ir
paradigmatiką (paradigminiais santykiais susijusių kalbos
vienetų visumą). Be to, kartais dar vartojami terminai
sintagminis planas, paradigminis planas, kai norima
pažymėti vieną katrą iš šių tyrinėjimo aspektų.