Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Kalbos priemonių konkurencijos sąvoka

 

Š. Bali yra pateikęs tokį pavyzdį: kalbančiojo asmens noras, kad pašnekovas išeitų iš kambario, galįs būti išreikštas taip: Aš noriu (reikalauju), kad jūs išeitumėte. – jums siūlau (įsakau) išeiti. – Jums reikia išeiti. – Jūs turite išeiti. – Išeikite! – Už durų! – Lauk! Tie visi pasakymai aptariamoje situacijoje ir yra konkurentai.

Kalbos išraiškos priemonės, iš kurių konkrečiame kalbos akte renkamasi, yra vadinamos įvairiai. Š. Bali gramatinės raiškos priemones, kurios, turėdamos bendrą funkciją, gali pakeisti viena kitą, vadino funkciniais ekvivalentais. Panašiais atvejais bene plačiausiai vartojamas sinonimų (ypač stilistinių sinonimų) terminas. Tačiau, sinonimo terminas leksikologijoje ir gramatikoje jau turi apytiksles ribas (siauresnes negu aptariamieji atvejai), ir vargu ar būtų tikslinga jas be galo plėsti. Pastaruoju metu čekų ir vokiečių kalbininkų panašiems atvejams vartojami žodžiai konkurencija, konkurentai. Jie gerai išreiškia sąvokos esmę: visos kalbos priemonės, patenkinančios konkretų bendravimo poreikį (pvz., poreikį nusakyti priežasties santykius), tarp savęs savotiškai konkuruoja, kol kalbantysis asmuo iš jų pasirenka vieną.

Konkurentai yra kalbos priemonės, konkrečiame kalbos akte išreiškiančios tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (tikslą, ketinimą, užduotį) ir todėl galinčios viena kitą pakeisti. Tarp konkurentų gali būti semantinių, emocinių bei funkcinių skirtumų, bet jie nėra tokie dideli, kad trukdytų įgyvendinti pagrindinę komunikatyvinę intenciją.

Konkuruoti tarp savęs gali įvairūs kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sintaksinės konstrukcijos. Leksinę konkurenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daiktavardis žvaigždė neturi sinonimų, t. y. tos pačios bei artimos reikšmės žodžių, galinčių jį pakeisti. O Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ tam žodžiui pakaitas sukurtas – tai metaforinė perifrazė dangaus akys: Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės. Metafora čia nukonkuravo tiesioginę nominaciją (plg. Užmigo žemė, tik negęsta žvaigždės sidabrinės), šiuo atveju toji metafora – leksinis konkurentas.

Sintaksinę konkurenciją iliustruoja pateiktoji Š. Bali konkurentų eilė. Dar pavyzdys. Šaukti vaikus pietų motina gali taip: Vaikai, pietūs gatavi, eikite valgyti. – Vaikai, eikite pietų. – Vaikai, pietauti! – Vaikai, pietūs! – Pietų! – Vaikai!

Tarpusavyje konkuruoja ir tų pačių, ir skirtingų kalbos pakopų vienetai: žodis su žodžiu, žodis su žodžių junginiu, sakinys su jaustuku, net pasakymas su nutylėjimu, elipse. Sakinį Kaip aš pavargau! gali atstoti jaustukas Fu!, raginimą nutilti reiškia ir asmeninis sakinys Nutilk!, ir eliptinis sakinys Tylos!, ir jaustukai Cit! Tss! Jaustukas nėra semantinis sakinio ekvivalentas, sinonimas, nes jis neišreiškia denotato (sakinio denotatas yra kalbamoji situacija), bet jaustukas gali išreikšti tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (pateiktuose pavyzdžiuose – pavargimo nuorodą ir raginimą nutilti), todėl jis būna sakinio konkurentas.

Praktinės stilistikos reikalui būtų ypač naudinga aprašyti konkurentų eiles einant iš tipinių kalbos situacijų, bet lietuvių kalbos išraiškos priemonių konkurencija šiuo atžvilgiu beveik netyrinėta. Ligšiolinis stilistikos mokslo patyrimas rodo, kad būdingiausi konkurencijos nariai yra variantai, sinonimai ir figūros.