Kalbos klaidos, jų
priežastys, pobūdis, skirstymas, taisymas
Gali kilti klausimas, kodėl taip daug kalbama
apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra tai norminis,
pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos. Tačiau jeigu kalbos
kultūrą suprantame kaip tam tikrą kalbotyros šaką ar bent
praktinį kursą, tai jos tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo
pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti, aiškinti, kaip,
kokiais būdais kurią klaidą taisyti. O pačios geros kalbos
pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija,
gramatika ir kitos.
Įsidėmėtina, kad nevartotinas kažkieno sukurtas
terminas kalbos kultūros klaida. Nėra specifinių kalbos kultūros
klaidų. Kiekviena bet kurio lygmens kalbos klaida kenkia gerai
kalbos kultūrai.
Stilistiškai motyvuoti normų
pažeidimai, ypač grožinėje literatūroje, publicistikoje,
buities kalboje, nėra klaidos. Redaguodamas Žemaitės raštus,
Jonas Jablonskis paliko barbarizmų kaimiečių kalboje, tarkim,
tamsuolės Vingienės: Man nereik cackų pacackų!
arba: ar doresni ų
mergų nėra sviete?
Neįsivaizduojame Kazio Binkio
poemėlės Tamošius bekepuris netašyto senbernio be jo posakio:
...duok pakojų, tai jau ženysiuos ar ką jau.
Tačiau tokios personažus apibūdinančios svetimybės turi būti
vartojamos saikingai. Jei spraudžiama viskas, kas pasitaiko
buities kalboje, išeina fotografiška, nemeniška. Tokį nelabai
malonų perkrovimo įspūdį, pavyzdžiui, daro kito Žemaitės
apsakymo Topylis po dvarus besitrinančio tinginio ir pagyrūno
kalba: Ar tu, durniau, misliji išrodžiau kaip tu,
ablaucha? Dabar tad apsileidau, o tuomet
išsipamadavojęs, išsiperfumavojęs, gelumbėtas,
kaliošuotas... ciels ponaitis, mos pane! <...>
pančekos
raudonos, užraišiotos mėlynomis stančkomis, su
kakardomis žemiau kelių, čeverykai pariski, geltoni,
stosovani
<...>. Tokią kalbą vietomis sunku net
suprasti.
Kalbos kultūrai labiau rūpi nemotyvuoti
kalbos normų pažeidimai, kurie dažniausiai esti
netyčiniai, bet pasitaiko ir tyčinių.
Netyčiniais pažeidimais
laikomos tos kalbos klaidos, kurių kas nors
vartosenoje (net viešojoje) padaro todėl, kad nepakankamai moka
bendrinę kalbą, nežino jos normų. Tie, kurie sako smala, r ėdyti,
neužilgo, pilnai sutinku, atstovavo Lietuvą,
matyt, nėra girdėję,
kad tokie žodžiai ar žodžių junginiai bendrinei kalbai netinka.
Tokius pažeidimus galima vadinti ir aplaidiniais (daromais iš
aplaidumo), jei jų pasitaiko aukštesniųjų klasių mokinių,
studentų ar net diplomuotų darbuotojų kalboje. Jie šiais
atvejais turėtų įtarti, jog tai klaidos, ir pasitikrinti
norminamojoje kalbos literatūroje.
Tyčiniai kalbos normų
pažeidimai yra tokie, kai vartotojas žino, kaip
bendrinėje kalboje turi būti, bet su ta norma nesutinka, jai
priešinasi. Daugelis žurnalistų yra girdėję, kad naujųjų
anglybių antplūdžio reikia vengti, nes, tarkim, žodį
sponsorius puikiai pakeičia rėmėjas ar kartais
mecenatas meno dalykų rėmėjas, žodį menedžeris
vykęs naujadaras vadybininkas, bet pasidavę madai,
konjunktūrai šiuos žodžius pavartoja. Rašytojas Juozas Baltušis,
turbūt ignoravęs redaktorių pastabas, Sakmėje apie Juzą
įkyriai vartojo slavišką būdvardį rodus ir nuprastino
šiaip jau gerą, vaizdingą romano kalbą. Tik labai retai masiški
tyčiniai kurios nors normos pažeidimai kalbininkams yra
signalas, kad vertėtų ją peržiūrėti.
Apskritai kalbos klaidų priežastys (jas
galima vadinti ir klaidų šaltiniais) yra kelios.
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai
pavojingas, nes dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos yra
didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia leksiką: atsiranda be
reikalo pasiskolintų žodžių barbarizmų, pavyzdžiui, iš lenkų
kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos
skladas (= sandėlis), iš vokiečių biškį,
biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų
imidžas (= įvaizdis); vertalų išsireiškimas
(= posakis, pasakymas), savistovus (=
savarankiškas; nepriklausomas), o taip pat (= taip
pat); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava
reikšme: žino (= moka) kalbą; nusiimk (=
nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti
sintaksės dalykai: Skambina ant pianino (= pianinu);
savaitės laikotarpyje (= per savaitę); sausros
rezultate (= dėl sausros). Kitos kalbos mažiau
veikia tik morfologiją, tartį, kirčiavimą.
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio
pasitaikančios klaidos paprastai nelaikytinos didelėmis.
Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai neteiktini dalykai, o
laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi. Vengiama
tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Štai
viena rytų aukštaičių šnekta apie Panevėžį sako Sudėjau
kuodę. Kas ta kuodė? Nežinančiam nė į galvą neateis,
kad tai šieno kupeta, kaugė, kuogė. Vartodami tokius žodžius,
vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad pietų
aukštaičių žodis klupstis tai kelis, vakarų
aukštaičių dulpšti pamažu dirbti, žemaičių kūlis
akmuo, kelplustu greitai, skubomis. Yra
aiškiai tarminės žodžių darybos. Oficialiuosiuose kalbos
stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių skaitvardžių su
baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis... (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas...), tarminių
(paprastai su menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų
žemaičių kalnalis kalnelis, dalies žemaičių
paršuitis paršelis, pietų aukštaičių paukštynas
paukštelis. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje.
Nevartotina žemaičių graži (= gražūs) žmonės,
šiaurės panevėžiškių juodus (= juodi)
miltai. Vengiama pietų aukštaičių tariamosios nuosakos formų
būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors Salomėja Nėris
intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu... Be reikalo miestuose plinta sintaksės
žemaitybė šėrė iš rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje
kalboje čia įprastas priemonės įnagininkas šėrė ranka, spyrė
koja). Dar blogiau, kad tarmės trukdo įtvirtinti
bendrinės kalbos kirčiavimą ir tartį, nes ne vienoje jų
kirčiavimo ir tarties dėsningumai yra kitokie. Beveik pusė
Lietuvos kirtį daugiau ar mažiau atitraukia, todėl ir viešojoje
vartosenoje sukirčiuojama mokykla (= mokykla),
vadovėlius (= vadovėlius).
Daugiausia dėl tarmių, ypač rytų aukštaičių, poveikio plinta
trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas, pvz.: kytas
(= kitas), sunkūmas (= sunkumas),
nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, pvz.: pažimys
(= pažymys), grudelis (= grūdelis).
Toks tarmiškas kirčiavimas ir tarimas griežtai taisomas.
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų
gyventojų kalba, nes tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių
tarmių ir bendrinės kalbos mišinys be aiškesnių dėsnių ir
sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį
reiškinį vadina apskritai žargonu, bet daug kas skiria žargoną
ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę,
aiškių ribų nėra.
Žargonas - labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta
(net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis
svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama,
kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės
žargonas. Būdingi žargono bruožai žodžių trumpinimas ar kitoks
iškraipymas: egzas egzaminas, stipkė
stipendija, studis studentas, univerka
universitetas, konserva konservatorija, matieka
matematika, kompas kompiuteris, trolis ar
trolikas troleibusas, svetimų darybos priemonių, ypač
priesagų, vartojimas: saviakas saviškis, vidiakas
vaizdo magnetofonas, kramtoškė kramtukė,
kramtomoji guma, auklioškė (arba auklyba)
auklėtoja. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos
imtos iš svetimų kalbų dažniausiai iš rusų, dabar ir iš
anglų: blatnas itin apsukrus ir blatniakas
apsukruolis, chebra sava šutvė ir chebrantas, -ė
draugužis, -ė, naglas įžūlus, krūtas
kietas (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes
atnaujinti, keisti. Policininkas buvo faraonas, dabar
mentas, pinigai, doleriai buvo frankai, dabar
babkės, kartais faniera. Jau nebemadinga
senosios kartos žargonybė fainas puikus, bet atsiranda
dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė
pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis, iš anglų kreizas
pusprotis, pakvaišęs ir kreizinti kvailioti.
Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar
tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas šiuolaikinės
muzikos kūrinys, barakas bendrabutis, supakuoti
suimti. Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir
Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų
pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius
balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (=
turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali)
ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių
tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik
tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis
(= kirvis).
Atlaidžiau žiūrima į slengą jį kartais
pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Slengas tai kalba su
žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų
(jūrininkų, sportininkų, dailininkų...) arba tarpsluoksnių
žmonių paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas
svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be
tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas,
nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t. y. iškvaišai), kliedėt (t. y. nesąmones
šnekėti) pradedi, gal prisiliuobei prisigėrei?
vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos labai nepagadins ir
savas mados žodis varom, pavartojamas reikšme einam,
vykstam, važiuojam baisiau būtų rusiškieji
pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio
reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo
senesniųjų. Vėliau daugelis išauga, kaip išaugama iš trumpų
kelnaičių. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj
špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame
svetimybę, tai nors rinkimės variantus be slaviškos priesagos
-ka: špargalė, šperė, špurė...
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas.
Taisytinų (labiau stiliaus požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno
stiliaus terminus, žodžius, posakius neapgalvotai keliame į
kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik
akys, o štai kiek tarmiškas buities kalbos posakis sopa
galva netinka moksliniame stiliuje, kur įprasta skauda
galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje
kalboje, kur sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų
paslaugomis, o Dažnai važiuoju
autobusais.
Kalbos klaidos nėra vienodos. Skiriasi jų
pobūdis, sunkumas, aktualumas ir kita. Į visa tai atsižvelgiant,
klaidos skirstomos smulkiau.
Pirmiausia kalbos klaidos skirstomos pagal
kalbos lygmenis, kitaip pakopas.
Didžiausios klaidos yra tos, kurios gadina ir
sakytinę, ir rašytinę kalbą. Tai:
žodžių parinkimo ir jų vartojimo (kitaip
žodyno, arba leksikos) klaidos,
žodžių darybos (kitaip žodžių sandaros)
klaidos,
žodžių formų sudarymo (kitaip morfologijos)
klaidos,
žodžių junginių ir sakinių sudarymo (kitaip
sintaksės) klaidos.
Morfologijos ir sintaksės klaidas apibendrintai
galima vadinti gramatikos klaidomis, nes morfologija ir sintaksė
sudaro gramatiką.
Žodžių darybos klaidas kai kas jungia prie
leksikos klaidų, nes netinkamai sudarytas žodis tai
dažniausiai nevartotinas žodis, arba prie morfologijos klaidų,
nes morfologijai rūpi ne tik žodžių kaityba, bet ir daryba.
Kalbos kultūrą suprantant plačiau, skiriamos dar
stiliaus klaidos. Tai tokios pusklaidės arba nepageidaujami
dalykai, kai galima pasakyti trumpiau, aiškiau, tiksliau,
gražiau, įtaigiau, o nepasakoma. Be stiliaus, būna ir logikos
klaidų. Visos šios klaidos gadina ir sakytinę, ir rašytinę
kalbą.
Tik sakytinei kalbai būdingos tarties ir
kirčiavimo, tik rašytinei rašybos ir skyrybos klaidos.
Svarbus klaidų skirstymas pagal didumą.
Sąlygiškai jas galima skirstyti į dideles, vidutines ir
mažas. Didelės klaidos knygoje Kalbos praktikos patarimai
(1985) taisomos griežtai (= ...), vidutinės ir nedidelės
taisomos su geriau" ( ...), o ženklu || žymimos beveik
neklaidos, bet kai antrasis variantas laikomas kiek geresniu už
pirmąjį. Dar tiksliau klaidos pagal didumą skirstomos atskirais
sąsiuviniais leidžiamoje naujoje kalbos patarimų knygoje.
Žvaigždute (*) žymimos labai didelės klaidos ir pateikiamas
griežtas (= ...) taisymas. Tai klaidos, kurios išvardytos
Didžiųjų kalbos klaidų sąraše jis perspausdinamas knygose
Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1987-1998 (1998) ir
Lietuvių kalbos žinynas (2000). Už šias klaidas galima net
bausti. Didelės klaidos irgi taisomos griežtai (= ...),
bet be žvaigždutės. Vidutinės klaidos taisomos su geriau (
...). Ženklu || nurodomos mažos klaidos ir beveik neklaidos,
kur antrasis variantas tik kiek geresnis už pirmąjį. O ženklas |
rodo, kad galima vartoti pasirinktinai.
Kalbos klaidas dar galima skirstyti pagal jų
aktualumą, dažnumą tam tikruose kalbos stiliuose arba tam
tikrų gyventojų sluoksnių vartosenoje. Aktualios klaidos dabar
yra, pavyzdžiui, besiveržiančios anglybės, o nebeaktualios,
tarkim, tik senukų pavartojami barbarizmai abrozas
paveikslas, dziegorius laikrodis, kilbasa
dešra. Yra klaidų, kurias daro tik mažiau išsilavinę žmonės,
pavyzdžiui: Pavėluosim ant autobuso,
ant traukinio (=
į autobusą, į traukinį)
arba Nešk slojikus į
skladuką (= stiklainius
į sandėliuką),
ir yra klaidų, būdingų net kai kuriems
inteligentams, pavyzdžiui,
Pas mus (= Mums)
trūksta ryžto. Kas liečia įstatymus, jie (= O
įstatymai)
nepakankamai tobuli. Skaitau kelis laikraščius, tame tarpe (=
tarp jų, taip pat) Respubliką.
Dalis klaidų pasitaiko tik sakytinėje
kalboje, o į raštus nepatenka. Kai kurias klaidas daro tik tam
tikrų profesijų žmonės. Antai didelė
klaida Čia protokolas
iš kovo 5 dienos (= kovo 5 dienos protokolas)
būdinga tik daug iš rusų kalbos pažodžiui
vertusiems kanceliarininkams.
Labai svarbu mokėti kalbos klaidą atpažinti ir
pataisyti.
Kalbos klaidos taisymas paprastai susideda
lyg iš trijų etapų: klaida nustatoma, įvertinama ir randamas
pakaitas.
Pirmiausia reikia nustatyti, pajusti, kad tai
klaida ar bent įtartinas dalykas, ir pasitikrinti norminamojoje
kalbos literatūroje (žodynuose, gramatikose,
Kalbos praktikos
patarimuose). Pajusti padeda kalbinė nuojauta,
kitaip kalbos jausmas, paveldėtas iš tėvų, senelių, taip pat
geras kalbinis pasirengimas.
Kad žinotume, kur tikrintis, reikia klaidą
įvertinti. Pirmiausia nustatoma, kokio lygmens klaida, nes
leksikos dalykus tikrinamės žodynuose, o morfologijos ir
sintaksės gramatikose. Dar žiūrime funkcinio kalbos stiliaus:
laisvuosiuose stiliuose abejojamasis dalykas gali turėti
stilistinę paskirtį ir yra netaisytinas.
Klaidą nustatyti, pakaitų jai rasti padeda
Kalbos praktikos patarimai. Iš jų renkamės adekvačiausią,
taisomam dalykui tinkamiausią. Jei kokio žodžio pakaitai
nepatenkina, galima pasklaidyti Antano Lyberio Sinonimų
žodyną.
Kalbos klaidų išvengsime, jei rūpinsimės jų
prevencija. Užkirsti klaidoms kelią padeda kalbos kultūros
ugdymas.
|