„Genys margas, o pasaulis dar margesnis“, – sako žmonių išmintis. Be gamtos įvairovės, galima stebėtis žmogaus gyvenimo įvairove. Kiek jame tautų tautelių, kalbų kalbelių, koks skirtingas žmonių būdas, tikėjimas, kokie įvairūs papročiai, o žmogus vis tiek yra žmogus. Jis drauge ir didelis, ir mažas, ir kuriantis, ir visa naikinantis. Nuo neatmenamų laikų, nuo pačios pasaulio pradžios karai ir karai, kraujas ir kraujas: iš vienos pusės grobimas, plėšimas, mažesniųjų ir silpnesniųjų naikinimas (ir ne vien tik su kardu, bet ir ekonomiškai), o iš antros pusės – kovos dėl nepriklausomybės, tautiškumo, religijos, stengimasis išlikti, sustiprėti, o sustiprėjus, jei galima, ir pasiglemžti...

Tokia tat istorija, tokia tikrovė. Ir gal ne vienas žmogus yra pagalvojęs – kaip būtų gera, jei nebūtų nei kalbos barjerų, nei kraujo liejimo dėl kokio žemės gabalo ar religinių įsitikinimų... Ir Šventajame Rašte „Pradžios knygoje“ įrašyta tokia sakmė ar legenda apie Babelio bokštą: „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte (Pietų Mesopotamijoje) ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko jiems nebus negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam. Taip tat Viešpats išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą“ (Pr. 11, 1-8).

Citatos interpretacija gali būti net prieštaringa. Vieni gali pasigesti paprasčiausios logikos, nes pirmasis Dievo įsakymas skelbia: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Vieną Dievą tegali turėti viena tauta, kalbanti viena kalba ir turinti tuos pačius vienintelius papročius. O štai Dievas savo valia ėmė ir sumaišė žmonių kalbą, išblaškė po visus kraštus, leido atsirasti įvairiems papročiams ir religijoms. Bet kaip šiame tekste nepamatyti kalbos galios išaukštinimo?! „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko jiems nebus negalimo!“ Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga. Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti...

Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ (Lietuvių literatūros chrestomatija. Vilnius, 1957, p.65-66).

Aukštos kultūros tautos rūpinosi išrasti raštą, kad kartų kartoms paliktų savo dvasią ir tai, kas geriausia sukurta. Laikas sunaikina ištisas tautas ir kultūras, o kalba, sustingusi rašto paminkluose, pasilieka. Ji taip pat negyva, nes nėra žmonių, kurie galėtų ją nuolat keisti, derindami su pakitusiomis gyvenimo sąlygomis, kurdami naujų daiktų ir reiškinių vardus, pritaikydami ją savo gyvybiniams bendravimo poreikiams.

Mokslo ir kultūros aukštumas pasiekusios tautos ir negyva kalba nevirsta dulkėmis. Pavyzdžiui, senovės hebrajų, graikų, lotynų kalbos yra pagrindinis tarptautinių žodžių kilmės šaltinis, o be tarptautinių žodžių neapsieina nė viena mokslo, meno ar kultūros sritis. Vienoje kalboje mažiau, kitoje daugiau tarptautinių žodžių, bet po visas kalbas jie pasklidę ir atlieka didelį vaidmenį.

Be to, ilgą laiką lotynų kalba buvo privaloma, kaip ir tikyba. Ji buvo Bažnyčios kalba beveik iki mūsų laikų. Buvo virtusi beveik tarptautine, nes daugelis disciplinų Europos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose buvo dėstoma tik lotynų kalba.

Tuo būdu buvo tobulinamas lotynų kalbos mokslinis stilius. Nė vienas studentas negalėjo įstoti į aukštąją mokyklą, nemokėdamas lotynų kalbos. Gaila, kad ši tarptautinė kalba sunyko.

Lietuvių kalba, žinoma, šiuo požiūriu nelygintina nei su senovės graikų, nei su lotynų kalba. Antikos kultūra žinoma jau keletą amžių prieš Kristaus gimimą, o lietuvių kalbos kaip savarankiškos atšakos nuo giminiškų kalbų ieškoma tik antrojoje pirmo tūkstantmečio po Kr. pusėje. Tačiau filologiniu požiūriu ji niekuo ne prastesnė už sanskritą, senovės graikų ir lotynų kalbas, o aiškiai pranašesnė tuo, kad ant XXI a. slenksčio ji yra gyvos tautos kalba. Ir maloniai glosto kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio ausį amerikiečio Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) ditirambas lietuvių kalbai: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis <...>. Nėra jokių abejonių, kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai, išrutuliojusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara“ (Pikčilingis J. Žodžio interviu. Vilnius. 1982, p.31-32).

Taip, reikia sutikti su J. Pikčilingiu, kad čia ne mokslinis, bet emocionalusis vertinimas, kuriame yra ir daug tiesos. XIX a. labai domėtasi lietuvių kalba lyginamosios istorinės kalbotyros specialistų. Jos faktai padėjo nustatyti kalbų raidos dėsnius beveik iki prokalbės. Dabar lietuvių kalba domimasi visame kultūringame pasaulyje ir kitais aspektais. Pirmiausia tautos dvasingumas, menas, tradicijų unikalumas traukia svetimšalių dėmesį. O kamgi prireikė mūsų būrų dainių K. Donelaitį išversti į japonų kalbą?

Be to, ir pati kalba savaime įdomi. Galima stebėti, kaip archajiška kalba išlieka, prisitaiko prie vis naujų gyvenimo sąlygų, kokios potencijos išlikti slypi pačioje kalboje. O tos potencijos yra begalinės; jei istorijos vėjai nuo žemės paviršiaus nenušluotų tautos, tai kalba pajėgtų būti tinkama bendravimo priemonė visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Tiktai dar yra istorija, tik dar yra mažas, visų batų tryptas kraštas. Išsivaduota iš Rytų glėbio ir strimagalviais puolama į Vakarų glėbį. Gal taip reikia, kad apskritai išgyventume kaip žmonių padermės atstovai? Gal kai kam ir patinka negerbti savo tėvynės, tėvų kalbos, papročių ir virsti pasaulio žmogumi, kad vėl galėtume statyti Babelio bokštą... Gal... Bet kodėl kiti gali gyventi, o mes ne? Maži? Galbūt... Bet turime didelę kalbą su neišmatuojama vidine potencija išreikšti visa, kas vyksta pasaulyje. Tai kas, kad darbdaviai su mumis kalbėsis angliškai, tai kas, kad kai kam jau nebegražios lietuvių dainos. Gal dar galima turėti vilties išlikti? Ir tokių minčių užkluptas, prisimeni poeto posmą:

Dangau, tu net vabzdžiui

                              menkam

paberi būties burtų, –

tai kam tada reikia, kam,

kad mūsų nebūtu?

                              (Just. Marcinkevičius)