Kalba ir mąstymas

Tiek kalba, tiek ir šneka glaudžiai yra susijusi su mąstymu. Iš vienos pusės, šnekėdami mes reiškiame kalba savo mintis, o iš antros – mūsų mintys kristalizuojasi kalbos pagrindu. Apie ką nors mąstydami ir stebėdami patį mąstymo procesą, mes netgi intuityviai galime suvokti, kaip mūsų minties turinys tarsi apvelkamas kalbinės raiškos priemonėmis (tam tikromis žodžių formomis, sintaksinėmis schemomis). Todėl dažnai ir sakoma, kad mūsų mąstymas yra žodinis, verbalinis (lot. verbum „žodis“).

Nors fiziškai ir psichiškai sveikas žmogus mąsto kalbos pagrindu, tačiau mąstymo negalima sutapatinti su kalba. Mąstymas – tai labai išlavėjusios materijos – smegenų tam tikra veikla. Jis yra nematerialus dalykas: neturi nei masės, nei svorio, nei kitų materialiems reiškiniams būdingų atributų. Tuo tarpu kalba šnekos aktuose materializuojasi: jos elementai (leksemos, morfemos ir kt.) reiškiami garsiniu pavidalu ir gali būti suvokiami mūsų klausos organais. Taigi jau vien ši ypatybė mąstymą skiria nuo kalbos ir neleidžia jų sutapatinti. Be to, yra skirtingi kalbos ir mąstymo struktūros elementai. Kalba, kaip matėme, susideda iš fonemų, morfemų, leksemų ir kt., o mąstymas – iš sąvokų, sprendimų ir išprotavimų.

Kad geriau išryškėtų kalbos ir mąstymo skirtumai, pravartu bent trumpai pasiaiškinti, kaip susidaro pagrindinis mąstymo elementas – sąvoka.

Stebėdami įvairius daiktus ar reiškinius, mes suvokiame savo pojūčių organais atskiras jų ypatybes; vienos iš tų ypatybių yra esminės, būdingos daugeliui tos pačios rūšies daiktų ar reiškinių, o kitos – neesminės, būdingos tiktai atskiram tos pačios rūšies daiktui ar reiškiniui. Esmines ypatybes mes apibendriname, abstrahuojame, atsiribodami nuo neesminiu, ir šitaip susidarome tam tikrą supratimą, arba sąvoką, apie kokį nors daiktą ar reiškinį. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių ir galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje apibendrinamos visiems trikampiams būdingos ypatybės, esminės geometrijos požiūriu. Tokie dalykai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, spalva arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos atžvilgiu yra neesminiai, ir todėl jie neįeina į trikampio sąvokos turinį.

Taigi sąvoka, kaip tam tikra žmogaus mąstymo forma, apibendrina, abstrahuoja esminius daikto ar reiškinio požymius, žmogaus patirties bei pažinimo rezultatus. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tiksliau apibrėžiamas sąvokos turinys (pvz., „gyvio“ sąvoka šiandien apima didžiulę gausybę įvairių įvairiausių gyvų būtybių, stebėtų ir ištirtų daugelio žmonių kartų, tiek seniai išnykusių, tiek ir paprasta akimi nematomų mikroorganizmų).

Visos sąvokos paprastai reiškiamos žodžiais. Galima netgi sakyti, kad žodis yra svarbiausioji tiek sąvokos formavimo, tiek jos egzistavimo priemonė. Žodyje arba, tiksliau sakant, leksemoje, kaip tam tikrame kalbos vienete, yra įkūnyta sąvoka – pagrindinis mąstymo vienetas. Jeigu kokios nors žmonių grupės nariai neturi žodžių tam tikroms sąvokoms pavadinti, tai jie neturi ir tokių sąvokų (pvz., primityvios klajoklių gentys, kurios neturi tokių žodžių, kaip atomas, kosmosas, traktorius, kompiuteris neturi ir atitinkamų šiais žodžiais reiškiamų sąvokų).

Nors tarp žodžio ir sąvokos yra glaudus dialektinis ryšys, nors sąvoka įsikūnija žodyje (leksemoje), tačiau tarp jų negalima padėti lygybės ženklo. Svarbiausieji žodžio ir sąvokos skirtumai yra šie:

1. Sąvokos paprastai yra reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (pvz., nereiškia sąvokų tokie trumpi žodeliai, kaip ai! ar, bet, gi, kad, šis, tas; vieni jų reiškia jausmus, kiti – tam tikrus santykius, treti tiktai nurodo daiktus ar reiškinius ir pan.).

2. Sąvokos paprastai sudaromos apibendrinant esminius daikto ar reiškinio požymius, o žodžiai gali būti sudaryti ir neesminių požymių pagrindu (pvz., žodis serbenta „tokia uoga“ lietuvių kalboje veikiausiai sudarytas iš sirbti „sirpti, nokti“, bet „sirpimas, nokimas“ nėra koks esminis tik šiai uogai būdingas požymis: sirpsta ir visos kitos uogos).

3. Sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, yra bendražmogiškas dalykas, o žodis turi savo nacionalinę specifiką, skirtingą pavidalą atskirose kalbose (plg. „medžio“ sąvokos reiškimą įvairiose kalbose: liet. medis, lat. koks, vok. Baum, angl. tree, pranc. arbre, rus. дерево, ček. strom ir t. t).

Jeigu sveikas žmogus mąsto, kaip minėta, kalbos pagrindu, tad kyla klausimas, kaip mąsto tie žmonės, kuriems sutrikę šnekos padargai ir klausos organai, t. y. kurčnebyliai?

Suprantamas daiktas, kad kurčnebyliai, ypač tie, kuriems iš mažens yra sutrikę klausos ir šnekos organai, negali mąstyti kalbos pagrindu. Bet tai nereiškia, kad jie visiškai nemąsto. Visų pirma jie turi biologiškai paveldėtas normalias žmogiškas smegenis ir pojūčių organus, išskyrus klausos ir šnekos. Todėl jie gali suvokti įvairius išorinio pasaulio daiktus bei reiškinius, tų daiktų ar reiškinių ypatybes regėjimu, lytėjimu, uosle. Ypač daug informacijos atitinkamiems smegenų centrams teikia regėjimo organai, sukeliantys smegenyse įvairius daiktų bei reiškinių vaizdinius. Dėl to kurčnebylių mažų vaikų mąstymas daugiausia ir būna vaizdinis. Tačiau tyrinėtojų nustatyta, kad gana anksti (net nuo antrųjų amžiaus metų) kurčnebyliai ima suprasti jau ir paprasčiausius žmonių gestus ir patys jais naudotis. Taigi, dar nebūdami specialiai apmokyti, kurčnebyliai palaipsniui įsisavina vadinamąją gestų kalbą ir taip žymiai praplečia savo vaizdinio mąstymo galimybes.

Nors kurčnebyliai gana anksti įsisavina gestų kalbą, bet ji, žinoma, negali atstoti svarbiausios žmonių bendravimo priemonės – žodinės kalbos. Todėl ilgainiui, negalėdami plačiau bendrauti su savo vienmečiais ar vyresniaisiais, turinčiais nesutrikusius klausos ir šnekos organus, kurčnebyliai mąstymo atžvilgiu ima atsilikti nuo sveikųjų: jiems sunku abstrakčiai mąstyti, sunku analizuoti ir apibendrinti įvairius tikrovės reiškinius, ypač jeigu jie specialiai daktiliškai (t.y. pakeičiant žodinę kalbą sutartiniais rankų pirštų ženklais) neapmokyti.

Kas kita, kai vaikas, iš mažens jau mokėjęs šnekėti, dėl kokių nors priežasčių vėliau tampa kurčnebylis ir ypač kai suaugusieji nuolat skatina jį stebėti šnekančiojo veido ir lūpų judesius. Tada kurčnebylio sąmonėje išlieka ne tik žodinis mąstymas, bet ir žodinė kalba. Dar geresnis atvejis tuomet, kai, prieš tapdamas kurčnebyliu, žmogus buvo išmokęs ir skaityti, ir rašyti. Tada jo mąstymas plėtojasi taip pat skaitomosios literatūros, rašto kalbos pagrindu. Tokiu atveju kurčnebylis mąstymo atžvilgiu gali net pralenkti normalius klausos ir šnekos organus turinčius žmones.

Iš kurčnebylių stebėjimo matyti, kad mąstyti galima ne tik kalbos, bet ir vaizdinių, gestų pagrindu. Tačiau vaizdinis ir gestinis (kinetinis) mąstymas iš esmės skiriasi nuo žodinio mąstymo. Vaizdinis ir gestinis mąstymas yra elementarus, mažiau apibendrintas ir mažiau abstraktus. Jis remiasi tiktai tam tikrų pojūčio organų teikiama ribota informacija ir negali naudotis bet kurios kalbos sistemoje esančiu labai gausiu ir įvairiu raiškos priemonių arsenalu.

„Vidinės kalbos“ atveju, t.y. tuomet, kai žmogus tarsi šnekasi pats su savimi, netardamas garsų, taip pat yra glaudus kalbos ir mąstymo sąryšis. Tai nesunkiai galima net empiriškai suvokti: stebėdami savo „vidinę kalbą“, mes jaučiame, kad mūsų sąmonėje iškyla žodinės kalbos vaizdiniai, kurie neretai dar palydimi ir tam tikrų lūpų judesių (nemaža yra žmonių, kurie judina lūpas ne tik šnekėdami su savim, bet ir skaitydami). Be to, tą sąryšį atskleidė pastaraisiais laikais fiziologų ir psichologų atlikti eksperimentiniai tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad „vidinės kalbos“ metu žmogaus smegenys siunčia tam tikrus nervinius impulsus, signalus šnekos padargams, kurie atlieka labai nežymius (tiktai specialiais aparatais fiksuojamus) judesius, tokius kaip reiškiant mintis garsiai.

Kalbos ir mąstymo glaudžios sąsajos konstatavimas ir šių reiškinių nesutapatinimas, žinoma, dar neišsprendžia labai sudėtingos kalbos ir mąstymo santykio problemos. Jos sudėtingumą visų pirma lemia tai, kad tiek kalba, tiek mąstymas yra dvejopos prigimties. Iš vienos pusės, kalba ir mąstymas turi biologinį pradą (yra žmogaus, kaip tam tikros biologinės būtybės, smegenų produktas), o iš antros – šiedu reiškiniai yra socialinio pobūdžio (pats žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė). Be to, kalba ir mąstymas kiekvienas savaip yra susiję dar ir su objektyviąja tikrove. Todėl nustatyti dialektinę kalbos, mąstymo ir objektyviosios tikrovės tarpusavio sąsają bei sąveiką, išaiškinti tos sąsajos ir sąveikos formas – be galo komplikuotas dalykas, kurio ligi šiol nėra dar išnarpliojusi nei dabartinė kalbotyra, nei psichologija, nei logika, nei filosofija.