Kas toji kalbos kultūra ir kam
jos reikia
Terminas kalbos kultūra Lietuvoje
palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu matyt,
pagal rusų kalbos terminą культура речи.
Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir
plačiąja prasme.
Sakant apskritai, kalbos kultūra yra
pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad,
tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas
elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o
kitaip mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką.
Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas kalbos kultūra, kai
reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip
jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.
Kalbos kultūra siaurąja prasme
tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti
įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių
junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas.
Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus
netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek
sakytinei kalbai.
Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir
taisyklingas kirčiavimas, rašytinei norminė rašyba ir skyryba.
Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė
ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu tai sakytinė kalba, ką
užrašome rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė
kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug
naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal
pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji (t. y.
artima buitinei kalbai), arba rašomoji (t. y.
primenanti raštų kalbą).
Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir
rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada.
Pavyzdžiui, galime parašyti mokslinį pranešimą (pagal pobūdį ir
ypatybes tai bus būdinga rašomoji kalba, perteikta rašytine
forma) ir perskaityti jį konferencijoje. Skaitomas pranešimas
jau bus sakytinės formos su sakytinei kalbai būdingomis tarties
ir kirčiavimo ypatybėmis. Arba atvirkščiai: galima tipišką
šnekamąją kalbą (pavyzdžiui, tarmiškus pasakojimus ar buitinius
pašnekesius) įrašyti į magnetinę juostą, paskui iššifruoti ir
paskelbti spaudoje, tada šnekamoji kalba bus perteikta
rašytine forma pagal rašybos ir skyrybos taisykles.
Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami
rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni
arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai
kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be
klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai
kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp
šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana
griežti.
Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos
taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme
neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o
nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai
bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs
kalbos kultūros plačiąja prasme.
Kalbos kultūra plačiąja prasme,
be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos
estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos
kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos
kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet
ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti
poveikį.
Kalbos estetikai
svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži
vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka,
dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria
stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir
kokiomis aplinkybėmis (kada, kur) sakome arba rašome, ir tai
žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį
stilių. Vienokia oficialia kalba prabylame vartodami
vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį.
Kitokia laisvesnė kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių:
buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas
priklauso nuo rašinio žanro.
Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir
su retorikos iškalbos meno ir mokslo reikalavimais. Turi
būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti
intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius,
žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie
girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai
sakytinei kalbai labai svarbūs.
Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina,
daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo
žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti
kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas
tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės)
žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta
įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji, žinai, dar
gripuoja. Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit.
Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui,
žinai supranti, taip sakyt
arba taip sakant, ta
prasme šį labai mėgsta jaunimas: Einu,
žinai supranti, ir, žinai
supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra pasirengęs, taip
sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme
daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų
įrašai ta prasme. Dar blogiau, jei
pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot)
arba verstiniu įterpiniu reiškia:
Nu, šiandien, vot,
pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai
nutarsim, reiškia.
Vietoj
nu vartotina na,
vietoj vot ar ot štai, įterpinys
reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių
savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį
vadinasi kai kas iškraipo: taria vadnas, vannas.
Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar ypač
anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.
Kalbos etikai rūpi, kad
kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa,
mandagi. Svarbiausias patarimas gerbk savo žodžiais pašnekovą,
neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai,
nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus,
nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to
kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų.
Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus,
nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas
patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną
keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir
apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?
Kalbos etika daugiausia psichologų, sociologų,
iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės
reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka
kalbos etiketas,
reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant,
linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo
vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo
formules.
Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme
būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia tam, kuris žodžiu ir
raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną
poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.
Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą
šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam
žmogui.
Jau Mikalojus Daukša vienas žymiausių mūsų
raštijos pradininkų pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos
požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus
filosofas Antanas Maceina sakydamas: Kalboje tauta įkūnija savo
pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją,
žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su
vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra
tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir
priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta. Iš tikrųjų
šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai
bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.
Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba tai visai tautai bendra viešojo
bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją
turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per
radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos,
valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.
Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba
turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus tikslinama,
kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir
terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei,
tautos ir šalies savigarbai, pagaliau visuomenės patogumui.
Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o
jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim,
angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos
vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.
Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į
prestižinę kalbą. Prestižinė kalba - siekiamas bendrinės kalbos
idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų,
kino, valstybės institucijų kalba.
Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių,
linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių
prestižinė kalba visai kitokia sudarkyta, žargoniška, vulgari.
Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi
kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių
šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji
prestižinė kalba daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo
kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus
nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.
Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai
asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis.
Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau
reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų
profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba
kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas
dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai
ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir
rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką,
prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus bendrine kalba
viešai pakalbėti.
Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar
rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti
su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame
imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti
kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.
Nepamirškime, kad kalba kiekvieno iš mūsų
veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug
ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją,
teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.