Jaustukas

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus.

Dažniausiai vartojami jaustukai: a, ach, ak, ai, cit, e, che, ei, ek, ė, hm, o, oho, oi, ša, ts, tš, ačiū, bravo, deja, dėkui, marš, sveiks, štiš, vai, vaje, valio.

Jaustukų reikšmė

Jaustukų savitumas paaiškėja, palyginus su savarankiškomis kalbos dalimis, reiškiančiomis daiktus, ypatybes, veiksmus, aplinkybes. Pvz., garsų samplaika saulė reiškia dangaus šviesulį, o ką reiškia garsų samplaikos oi! ach! och! ak! Mmm..., Brr..., fui!? Tai garsai, tariami išsigandus, susijaudinus, pasipiktinus. Iš esmės jie yra ant žodžio ir ne žodžio ribos, nes ne kiekvieną žmogaus emocingąjį šūksnį galima pavadinti žodžiu, nors jie kartais ir susiję su valios aktais, pvz., arklių stabdymas ar raginimas (tpruūū! nooo!), kiaulių šaukimas čepsint liežuviu. Tokių sakomų garsų tiksliai net neužrašysi. O žmogaus riksmas, pajutus staigų dūrį aštriu daiktu! Ar iš tikrųjų tai yra žodis?

Vis dėlto į kalbos kontekstą įkomponuotus jausminius garsus ar garsų junginius vadiname žodžiais. Jie neskaidūs, nekaitomi ir vartojami priklausomai nuo nuotaikos, kuri formuoja atitinkamai viso sakinio intonaciją, o drauge ir paties jaustuko reikšmę. Todėl tas pats garsas atitinkamame kontekste, ištartas tam tikra intonacija, gali reikšti pasipiktinimą, įsižeidimą, sielvartą, priekaištą, piktą ar gerą linkėjimą ir t. t.:

Ak, tu paršo koja! – riktelėjo įsižeidęs.

Ak tai tu taip! – sušuko jisai ir kaip iešmu durtas pašoko iš vietos.

Ak, iš kokio okeano grandinėmis atžvangat?

Ak, koks svaiginantis, nesulaikomas šitas gyvenimo šokis!

Ak, bėgo nuo kalno, nuo namo prie namo vieškelio juosta balta.

Ak, kokia naktis!

Antra vertus, intonacija suartina skirtingų jaustukų reikšmes iki sinonimų:

a) a, e, ė reiškia nuolaidą, nusivylimą:

A, nėra geresnio, nereikia ir tokio.

E, nedavė ir nereikia.

E, paskutinės atostogos! Mane gal įšventins, o ji išteka.

b) ai, oi, vai vartojami grasinant:

Ai, gailėsies tu dar savo jaunų dienelių.

Vai verksi tu savo pinigų.

Oi gausi tu nuo šeimininko, oi gausi! – pažadėjo ir ji.

c) daugybė jaustukų reiškia pasigėrėjimą, pasididžiavimą:

Ai, koks gražus buvo tada pavasaris!

Och! Koks didelis vyras užaugo!

Och! Kokios kasos!

Ai, skaistus veidelis!

Ai siaudžia gražiai miškas.

O! Kad miegojau, tai miegojau!

Pagal vartojimą jaustukus galima sugrupuoti į dvi grupes:

1) kalbos ženklus, rodančius nevalingą reakciją, pajutus skausmą, baimę, išgirdus netikėtą džiaugsmingą ar liūdną žinią;

2) į sąmoningai vartojamus jausmo ženklus.

Jie rodo dėkingumą, pyktį, plūdimą, sveikinimą ir skiriasi nuo daiktavardžių tuo, kad nepavadina jausmo, o tiesiog su juo siejami. Jaustukai sakinio dalimis neina, net ir būdami pagal formą panašūs į savarankiškas kalbos dalis:

Valio! Sūrio gausiu, – linksmai sucipo pelė.

Laba diena, Lukai, – pasisveikino daktaras.

Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbų. Už nuovargį ačiū.

Ačiū, dėkui galima pakeisti veiksmažodžiu dėkoju, kuris eis tariniu, tačiau dėl to jaustukas netampa savarankiška kalbos dalimi.  Pvz., dievaži yra kilęs iš Dievas žino (veiksnys ir tarinys), bet kilmės pamato galima šifruotė nekeičia jaustuko esmės.

Jaustukų struktūra ir kilmė

Struktūra, kilmė ir reikšmė – neatskiriami dalykai. Paprastos struktūros jaustukus sudaro vienas garsas ar garsų samplaika. Sakomi jie vieną kartą ar kartojant: a, i, y, o, u, ū; aa, ėė, oo; aha, ėhė, oho, ohoho; ai, ei, oi, ui; aiai, eiei, ujui; ajdi, ajaū, ojoj; ak, ach, ek, ech; at, et, ot, ok; brrr, hm, hmm, mm; kac kac kac; put put put; puli puli puli ir kt.

Taigi ir paprastųjų struktūra nėra visai paprasta – vieniniai ir kartojami, bet sudėtingesnės struktūros jaustukai nėra tipiški morfologinės darybos dariniai, turintys pamatiniu žodžiu besiremiančią reikšmę. Tai tik jausmo variacijų ženklai.

Jaustukai dariniai kilę iš sudėtingesnių emocinį atspalvį turinčių struktūrų. Žodžiui ar žodžių junginiui virstant jaustuku, nyksta jo pavadinamoji reikšmė ir išryškėja emocinė. Ką gi bendra turi jaustukai die, dievaž su Dievu? Netgi ir sudie, sudiev ar sudieu iš pradžių buvęs reikšminis linkėjimas ,,pasilikite su Dievu“, dabar paprastas atsisveikinimo žodis (ženklas).

Jaustukais virsta emocingieji kreipiniai (daiktavardžio šauksmininkai). Šie sušukimai gali būti ir gerokai pakitę, lyginant su darybos pamatu (Dieve! Dievuliau! Die! O jergutėliau! Viešpatie! Broli! Broliuk! Broleli! Brolau! Brol! Brač! Bra!):

Mirštu, – sužviegiau kiek tik turėdamas sveikatos, – Jėzau Marija, paleisk!

Ir kaip, dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą.

Ne, brolau, aš niekus kalbu tik blaivas būdamas.

Be šauksmininko, kaip jaustukai vartojami ir kiti linksniai be prielinksnių ir su prielinksniais. Tai dažniausiai plūstamieji žodžiai:

Perkūnas! Velniam! Galam! Velnią! Velniop! Po velnių! Po galu! Po velniais! Po galais! Po balų!

Nuėjo prie durų, išsišnypštė smarkiai. – Perkūnas... sloga kabinasi.

Velniop! Viskas baigta! Po balų! Aš nenoriu karalium būti.

Po pypkių! Tai bent bus triukšmo senuose teismo rūmuose.

Jaustukais virsta veiksmažodžių formos:

Eik, eik nepliauškus niekų! Išgrauš! Nieko negausi. Pašvilps! Gaidys kiaušinį sudės!

Dovanok, atsiprašau, kad taip negražiai pasielgiau. Prašom!

Iš būdvardžių bei junginių su jais kilę sveikinimosi, linkėjimų jaustukai: sveikas, labas, laba diena, labas vakaras, labanakt, sveikas būk, viso gero, saldžių sapnų.

Jausmažodžiai arba jaustukai yra žodžių samplaikos ir sąaugos: Velniaižin! Kad tave! Tuščia jų! Še tai tau! Še tau kad nori! Sveikas būk! Šimts griebtų!

Kai kurie jaustukai kildinami iš dalelyčių: Ve! Jau sugrįžai? Ana! Taip ir pasakė. Aha, su žemaičiu turiu pasikalbėti, – prisiminė pagaliau.

Jaustukai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais ir šauktukais. Įsidėmėtina jaustuko deja rašyba.