Įvardžio ir daiktavardžio ryšiai

Kokios yra daiktavardžio keitimo įvardžiu sąlygos? Daiktavardį keisti įvardžiu reikia taip, kad būtų aišku, kokio daiktavardžio pakaitalu jis eina. Kad įvardis nepakenktų kalbos aiškumui, jis turi sutapti su tuo daiktavardžiu, kurį kontekste pavaduoja, gimine ir skaičiumi (linksniu nebūtinai):

Sūrių malka – iš tų klebono šeimyna maitinsis, duos valgyti, virs pyragiukus, kitus sudžiovins ilgesniam laikui, jie nepasens.

Troba iš karto prisipildė tirštų sutemų, balkšėjo tiktai jos langai ir lyg vaiduoklis šmėsavo krosnis.

Įprasta tokia tvarka: pirmas vartojamas daiktavardis, o po jo įvardis, kuris signalizuoja skaitančiajam ar klausančiajam, ką šis privalo turėti galvoje, norėdamas suprasti mintį. Retais atvejais nukrypstama nuo šio logikos reikalavimo, ir pirmas pavartojamas įvardis, o tik po jo daiktavardis:

Kaime nebuvo gyvo žmogaus. Vietoj šunų lojimo, į kurį jis atsiliepdavo anksčiau, kaleno kulkosvaidis. Vebras pamiršo net savo balsą. Vakarais atsitūpdavo ant sudegusio namo pamato ir saugodavo pelenus.

Tokią vartoseną galima paaiškinti atitinkama kontekstine situacija: įvardis, pavartotas prieš daiktavardį, šiuo atveju neklaidina.