Įvardis
Įvardis yra viena
abstrakčiausių kalbos dalių. Konkretus jo leksinis turinys
paaiškėja kontekste. Įvardžiai tiesiogiai nenurodo daiktų,
reiškinių ar jų ypatybių, o tik primena jų buvimą. Kontekste
įvardžiai pavaduoja daiktavardžius, būdvardžius, o kai kada ir
skaitvardžius:
Buvo toks senas gatvės
žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo,
pagaliau nusprendė jį atleisti.
Vakar, pone, mes dėl
to nėjom į darbą, kad dvi paskutines savaitės
dienas niekad neidavom. Tas dienas mes dirbam savus
laukus.
Kadangi įvardis dėl
reikšmės neapibrėžtumo gali būti laikomas įvairių vardažodžių
pakaitalu, jis yra patogi priemonė sakinius susieti į kalbinę
visuma, kontekstą:
Nuo šeimininkės vaistų
Alenai nė kiek nepagerėjo, ir ji perdien išgulėjo
ant lūstų vienų viena.
Šeimininkas pašaukė
savo vaiką, ir šis naujoką keletą vagų pavedė už
kamanų.
Šunys
šoko ant teisėjų ir patarėjų, griebė vienus
už kojų, kitus už nosies ir bloškė taip aukštai į orą,
jog tie, krisdami žemyn, visai susikūlė.
Įvardis yra ir labiau
nutolusių nuo kits kito sakinių ar net ištisų pastraipų
jungiamoji grandis:
Rėkė, šaukė senoji,
net išprakaitavo, net šventinė jos skarelė nuslydo nuo
galuos. Pagaliau užduso, pavargo. Sėdėjo atsikolusi sienos,
giliai dvėsuodama. O šalia jos sėdėjo Damulė, vis taip
pat atkakliai nudelbusi akis, niekur nesidairydama.
Jungiamąją funkciją
atlieka ne tik asmeniniai, bet ir kiti įvardžiai.