|
Išplėstinių dalyvinių,
padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių skyryba
Aplinkybė, išreikšta dalyviu, padalyviu ar
pusdalyviu ir išplėsta bent vienu savarankišku žodžiu, vadinama
išplėstine arba išskirtine aplinkybe. Išplėstinės būna laiko,
būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Nėra
išplėstinės vietos aplinkybės, nes ji šiomis veiksmažodžio
formomis nereiškiama. Savarankiškais laikomi tie žodžiai, kurie
gali atsakyti į sakinio dalių klausimus, eiti sakinio dalimis.
Išplėstinėms dalyvinėms, padalyvinėms ir
pusdalyvinėms aplinkybėms pažinti būtina: 1) mokėti laiko, būdo,
priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybių klausinius,
2) mokėti pažinti iš priesagų ir galūnių dalyvius, padalyvius ir
pusdalyvius.
Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir
pusdalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis
savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti bei
intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas arba
neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.
Šios aplinkybės yra savitos sudėties, todėl jų
skyrimas ar neskyrimas priklauso ir nuo struktūrinių priežasčių.
Jeigu autorius nori tokias aplinkybes pabrėžti, intonaciškai
atriboti, tai turi remtis 1-8 taisykle. Poskyryje Neskiriame
nurodyti tie atvejai, kai dėl struktūrinių priežasčių skirti
negalima.
Skiriame
1. Bent vienu savarankišku žodžiu išplėstas
dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes, turinčias
prasminį ir intonacinį savarankiškumą, skiriame kableliais.
5 sąlygos:
1) žodžių grupė turi būti laiko, būdo,
priežasties, tikslo, sąlygos ar nuolaidos aplinkybė;
2) pagrindinis žodis aplinkybėje turi būti
dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis;
3) jis valdo bent vieną priklausomą žodį (yra juo
išplėstas);
4) priklausomas žodis turi būti savarankiška
kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi);
5) prasminį ir intonacinį savarankiškumą
suprantame kaip kalbančiojo arba rašančiojo norą pabrėžtinai
atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei
intonacija tokią išplėstinę aplinkybę.
Ji ilgai negalėjo užmigti, prisiminusi tą
netikėtą susitikimą.
Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus
balsu.
Žiūrėdami į rugpjūčio dangų, stebimės žvaigždžių
gausumu.
Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai
nebuvo noro.
Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku besustoti.
Kas paskatino Grėtę, ir tokias kalbas apie Vilių
išgirdus, tekėti už jo?
2. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis,
padalyvis arba pusdalyvis su prijungtu
šalutiniu
sakiniu.
Kablelį rašome šios grupės pradžioje, prieš
šalutinį sakinį ir po jo (kartu čia užbaigiama ir aplinkybė).
Antanas, išgirdęs, kad jį balsu šaukia,
atsigręžė.
Belaukiant, kas ateis, jiems nusibodo prie
rūmų mindžiukuoti.
Negalima buvo tylėti, pamačius, kad viskas
daroma ne taip.
Vaikas, matydamas, kad nebesuspės, pradėjo
nerimauti.
Sustojo, nebežinodamas, kur sukti.
3. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis,
pusdalyvis ar padalyvis kartu su jam priklausančiu tiesioginės
kalbos sakiniu.
Jis atsisuko ir nuėjo, tepasakęs: Man
užteks.
Vikriai atrišo nuo tvoros Širvį, kalbėdamas:
Eikim, vargše.
Palinkėjus Vaikučiai, saldžių sapnų, mažieji
nurimdavo ir netrukus užmigdavo.
4. Kai sakinyje yra išplėstinė aplinkybė ir
greta jos vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis (be
priklausomo savarankiško žodžio), tai išplėstinei aplinkybei
priskiriame ir tą neišplėstą veiksmažodžio formą.
Pabaigę dienos darbus ir pavakarieniavę,
sugulė Puodžiūnkiemio dvaro bernai ir mergos.
5. Sakinio viduje esanti išplėstinė aplinkybė
skiriama iš abiejų pusių (negalima tik atskirti, rašyti vieno
kablelio).
Medžiai, iškėlę šakotas rankas, sapnavo
lietaus gintarėlius ir žydrą vaivorykštės lanką. (kablelio
reikia ir po žodžio rankas).
Keršis, niūriai tylėdamas, palingavo didelę
galvą ir sunkiai atsiduso. (reikia kablelio ir po Keršis).
6. Išplėstinę aplinkybę, einančią po jungtuko,
atskiriame nuo jo, jeigu norime išryškinti, pabrėžti šios
aplinkybės prasminj ir intonacinį savarankiškumą.
Buvo įsitikinęs, kad, žengęs kitu keliu, jis
nieko nepadarys.
7. Kai sakinyje dvi išplėstinės aplinkybės yra
sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, tai kablelis
rašomas prieš pirmąją išplėstinę aplinkybę ir po antros.
Berniukas, grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs
knygas, išbėgo pažaisti.
8. Išplėstinę aplinkybę atskiriame brūkšniu,
jeigu ji yra labai pabrėžiama, po jos daroma ryški intonacinė
pauzė.
Juodviem susituokus bus graži pora.
O pasižiūrėjus geriau jis visai neprastas.
Arklį pardavęs ratais nesidžiaugsi.
Neskiriame
1. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis be
priklausomo savarankiško žodžio išplėstinės aplinkybės nesudaro
ir kableliais neskiriamas.
Atsisveikinę _ žmonės išsiskirstė į savo
namus.
Žuvėdros _ klykdamos _ niro į vandenį.
Pukšėdamas _ senis išlipo iš lovos.
Sutemus _ nebegalėjome atsekti kelio į namus.
2. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis su pri šlietais
nesavarankiškais žodžiais išplėstinės aplinkybės
nesudaro ir todėl neskiriamas kableliais. Nesavarankiškos kalbos
dalys: prielinksniai, jungtukai, jaustukai, dalelytės,
ištiktukai.
Ratas sukasi _ net kaukdamas.
Valgo _ lyg nenorėdamas.
Prieš užmigdamas _ dedu prie savęs pieštuką.
3. Kai nenorime išryškinti šalutiniu sakiniu
išplėstos aplinkybės prasminio ir intonacinio savarankiškumo,
kablelio prieš dalyvį, padalyvį ar pusdalyvį nerašome.
Henrikas _ įsitikinęs, kad sūnus miega, tyliai
privėrė duris.
Visiems pasidarė ramiau _pamačius, kad debesys
nuslinko pro šalį.
Sielojosi sesuo _ matydama, kaip broliui viskas
krenta iš rankų.
4. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kai jos
artimai susijusios su tariniu ir eina po jo.
Išeisi _ tėvą baidydamas, pareisi _ duonos
ieškodamas.
Sunkiausia būdavo _ žiemai baigiantis.
Vaikai per balą brenda _pasiraitę kelnes.
5. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios
prasideda santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu ir yra tik jais
išplėstos.
Dirbo _ ką galėdamas.
Atsisėdau _ kur palieptas.
Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas _ patyrė
daug visokių nuotykių.
6. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios
prasideda dalelytėmis.
Gudrus kalba _ tik reikalui esant.
Kai kas _ ir nieko nepadaręs ilsisi.
Vyrai dirbo laukuose _ net saulei nusileidus.
7. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios
eina po jungtukų ir neturi ryškaus intonacinio bei prasminio
savarankiškumo.
Jonas atsistojo ir _ pasitaisęs akinius
_prašneko.
Žmonės dar nemiegojo ir _ puldinėdami prie
langų ir durų _ žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią.
Vėl seniai išsibučiuoja, o _ iš glėbių
išsivadavę _ traukia meisteris, siuvėjas ir avinas, kur
žiburėlis rodo.
O jaučiai taip gražiai ėda, kad _ žiūrint į
juos _ ir man pačiam gera pasidarė.
8. Kableliais neskiriame tokių išplėstinių
aplinkybių, kurios sakinyje yra susijusios dvigubais ry šiais
su veiksniu ir tariniu arba papildiniu ir
tariniu.
Jis _ labai susirūpinęs _grįžo iš darbo.
Visi ateidavo _ šventiškai pasipuošę.
Motina rado dukterį _ balsu raudančią
kambaryje.
9. Du dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai,
sujungti jungtukais ir, bei, ar, arba ar be jungtukų ir
neturintys priklausomų savarankiškų žodžių, išplėstinės
aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriami.
Dundėdamas ir šniokšdamas _ traukinys pasuko į
stotį.
Kaip senelis be tabokos, taip Agota
_nesibarusi, nerėkavusi _ gyventi negalėjo.
10. Neskiriame išplėstinių dalyvinių,
padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, kurios yra
frazeologizmai.
Visą vakarą marti _ nosį nukabinusi _ vaikšto.
Vaikas žiūrėjo į mokytoją _ akis išplėtęs.
Visi tylėjo _ lyg žemę pardavę.
|
|
|