|
Ir ginčytis reikia mandagiai
Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais
kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais,
dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose
žmonių susibūrimuose.
Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė,
kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės
sūneliu, dukrele... Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius
santykius su tėvais... Dabar jau galiu į jus kreiptis kaip į
subrendusį geros valios žmogų, pasiryžusį laikytis mandagumo ne
tik viešose vietose, bet ir namų aplinkoje, draugų
susibūrimuose.
Svarbiausias būtų patarimas niekada
nesistenkite prasiki šti
iš kitų, nesistenkite kitų nustelbti
savo gabumais, iškalba, taikliomis replikomis. O jei dar
nesidrovėsite viešai tarti užgaulų ar paniekos žodį, nemanykite
būsią laikomi pranašesni už kitus. Kuo labiau jūsų aštraus
liežuvio strėlės smigs į kitų širdis, tuo didesnio susilauksite
atšiaurumo, net ir paniekos!
Jaunesnio amžiaus žmonėms ypač santūriai reikėtų
laikytis vaišėse ar kokiuose kitokiuose susibūrimuose, kur
dalyvauja pagyvenusio amžiaus garbingų žmonių.
Didesniuose susibūrimuose, kai vyresniųjų nedaug,
jaunimas jaučiasi laisvai, bematant įsisiautėja jaunystė ir
išryškėja nuomonių bei pažiūrų skirtumai. Na ir prasideda
ginčai! Iš pradžių ramiai dėstomi logiškai pagrįsti argumentai.
Tolyn vis labyn stengiamasi vienam per kitą ryškinti bei
stiprinti savo požiūrį, žūtbūt laimėti! Ir ką gi karštuoliai
kelia balsą, stengiasi kitus perrėkti... Kad jų tariamoji ar
tikroji tiesa laimėtų, griebiasi paskutinio, deja, nekultūringo
ginklo: nukreipia visus savo samprotavimus jau ne į ginčų
objektą, bet į pašnekovą. Kliūva jo išsilavinimo stoka,
nelogiškas protavimas, net ir charakterio ypatybės...
Taigi susirinko draugai, o išeidami namo jau
net rankos vieni kitiems nebepaduoda. Atseit priešai...
Deja, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, netgi
garbaus amžiaus sulaukę žmonės, ginčui kilus, ne visada geba
mandagiai, kultūringai, ramiai dėstyti savo mintis, pažiūras,
nereikšdami pašnekovui nepalankių jausmų.
Jeigu vis dėlto pašnekovas užsispyręs laikosi
savo nuomonės, geriausiai ramiu balsu, mandagiai jam pareikšti,
kad nuomonių skirtumas ne kliūtis taikiai bendrauti.
Kartais, itin įsisiautėjus audringiems ginčams,
tik ramaus charakterio, brandžios sielos asmenybė savo
autoritetu gali sutramdyti karštuolių įtampą.
|
|
|