Išmokime kurti gerus tekstus
Galutinis kalbos kultūros tikslas ne gerai
pavartoti žodžiai, jų formos ir net ne atskiri sakiniai, o
geri tekstai. Juk gyvenime bendraujame ne tik pavieniais
sakiniais monologų ar dialogų, bet dažniausiai pereiname į
pasakojimus, svarstymus, samprotavimus, o tam jau reikia sakinių
grupių, taigi tekstų.
Tekstai būna ne tik rašytiniai, kaip paprastai
juos suvokiame, bet ir sakytiniai jeigu ką žodžiu kam
pasakojame, ką aiškiname, apie ką monologu samprotaujame.
(Žodinį tekstą, kad atskirtų nuo rašytinio, kai kas vadina
tarptautiniu terminu diskursas.)
Sakytinė kalba yra pirminė, o rašytinė antrinė,
istoriškai daug naujesnė. Sakytinius tekstus bendraudami su
aplinkiniais kuriame kasdien, o rašytinius rečiau, bet ir jų
tenka kurti beveik kiekvienam, tarkim, parašyti laišką, kokį
būtiną reikalų raštą. Šiaip kokius specifinius tekstus paprastai
kuria tik tam tikrų profesijų žmonės: meninius rašytojai,
publicistinius žurnalistai, mokslinius mokslininkai,
administracinius valstybės darbuotojai, reklaminius
dažniausiai reklamos specialistai.
Sakytine forma
perteikiami oficialesni tekstai yra prakalbos, pranešimai ir
paskaitos.
Prakalbos dažniausiai būna agitacinės arba
proginės. Agitacinėmis raginama imtis kokios veiklos, o proginės
sakomos švenčių, jubiliejų, dovanų įteikimo ar kitų svarbesnių
įvykių progomis.
Ne kiekvienas sugeba ekspromtu pasakyti gražią
prakalbą, todėl jausdami, kad mums suteiks žodį, mintyse
pasirenkime. Pirmiausia, atsižvelgdami į aplinkybes, pagalvokime
apie prakalbos stilių. Jeigu renginys iškilmingas, tiks rimtas,
gal net kiek pakylėtas prakalbos stilius. Tačiau jeigu tai bus
artimo draugo sukakčiai skirta prakalba arba koks užstalės
tostas, visų nuotaiką praskaidrins linksmas, žaismingas ar
kitaip emocingas stilius. Stenkimės sugalvoti ką nors savito,
nenusibodusio. Ypač svarbu graži prakalbos pradžia ir pabaiga.
Pradžia todėl, kad iš karto patrauktų visų dėmesį, pabaiga
kad viską vainikuotų, paliktų gerą galutinį įspūdį.
Prakalbos nederėtų skaityti iš lapelių, bet prieš
tai šį tą pasirašyti ir įsiminti galima.
Pranešimai paprastai
būna ataskaitiniai ir moksliniai.
Ataskaitiniame pranešime paprastai nušviečiama
kokios organizacijos ar kitokio kolektyvo tam tikro laikotarpio
veikla. Skelbiami tos veiklos duomenys, nurodoma, kurie iš
užsibrėžtų tikslų įgyvendinti, kurie ne ir kodėl, duodama
rekomendacijų dėl ateities darbo.
Moksliniame pranešime pagal pasirinktą kurios
srities temą skelbiami atliktų mokslinių tyrimų ar kitokios
mokslinės veiklos rezultatai, nurodoma jų reikšmė. Jei pranešime
kalbama apie individualų darbą, jis yra labiau
mokslinis-metodinis (pavyzdžiui, mokytojo pranešimas kokiame
pedagoginiame renginyje). Tokiame pranešime apibendrinama geroji
darbo patirtis, atskleidžiama jos taikymo nauda.
Ataskaitinį pranešimą pirmiausia būtina
pasirašyti, nes jo tekstas dažniausiai pridedamas prie renginio
protokolo. Pasirašomos ir tam tikrų įstaigų, jų padalinių darbo
ataskaitos, tik šių tekstai dažniausiai garsiai neskaitomi.
Pravartu turėti pasirašius ir mokslinio bei mokslinio-metodinio
pranešimo tekstą, nors išimtiniais atvejais tokį pranešimą
galima daryti pagal detalų planą.
Paskaita tai žodinis
kokio nors dalyko ar temos išdėstymas, mokslo ir mokymo ar bent
kokių žinių populiarinimo sintezė.
Paskaitos gali būti vienkartinės, kada koks
specialistas kokiame renginyje paskaito paskaitą, tarkim,
besidominčiai kokiu klausimu visuomenei, bei akademinės, kai
pagal tam tikrą programą dėstomas kursas pastoviems
klausytojams, kaip paprastai daroma aukštosiose mokyklose.
Sunkiau skaityti vienkartinę paskaitą, nes
auditorija įvairi, nepažįstama ir reikia greitai įvertinti
klausytojų reagavimą, nuotaiką, į tai atsižvelgti: galbūt
lengvinti ir įvairinti dėstymo stilių, kartais ir keisti
paskaitos planą ją trumpinti, atsisakyti kai kurių dalių,
kitaip pasukti turinį, jį suaktualinti.
Paskaitai ir vienkartinei, ir akademinei
reikia gerai pasirengti. Paprastai pasirašomas paskaitos tekstas
ar bent detalus planas, kuriame būtų pagrindiniai faktai,
skaičiai, kiti svarbieji duomenys. Vis dėlto iš lapo paskaitos
geriau neskaityti. Ji klausytojus labiau patraukia, kai
lektorius kalba gyvai mąstydamas ir improvizuodamas, su
natūraliomis šnekamosios kalbos intonacijomis. Išimtis gali būti
daroma toms paskaitoms (paprastai akademinėms), kurias
klausytojai konspektuoja, ypač jei nėra to dalyko vadovėlio.
Nei paskaitos, nei pranešimo ir juo labiau
prakalbos pabaigoje nereikėtų sakyti Ačiū už dėmesį, nebent
kokiame tarptautiniame renginyje visi taip sako ir nėra kaip
išsiskirti, šis posakis jau tampa įkyriu štampu, kuris vėjais
paleidžia kartais tikrai gražią paskaitos ar prakalbos pabaigą.
O jei klausytojų dėmesio nebūna? Tada toks pasakymas iš viso
netinka.
Sakant prakalbą, skaitant paskaitą ar pranešimą,
reikia iš anksto pasirūpinti kalbos gerumu. Kad ji būtų
pavyzdinga, būtina pasitikrinti abejojamų žodžių ir terminų
kirčiavimą, tarimą, jų vartojimą. Jeigu nepasitikime savo
jėgomis, paprašykime, kad koks patyręs kalbos specialistas
parašytą tekstą suredaguotų, sukirčiuotų sunkesnius žodžius.
Nesklandžiai dėstantis mintis, kalbos klaidų darantis
paskaitininkas klausytojams palieka nekokį įspūdį.
Ne vienam intelektualiųjų profesijų darbuotojui
tenka kurti kitokius tekstus: tezes, reziumė, anotacijas,
referatus ir kt.
Kas daro konferencijose kokius pranešimus, prieš
tai rengėjams paprastai turi pateikti pranešimų tezes
vėliau jos paprastai išleidžiamos atskiru rinkinėliu. Tezės
tai pagrindiniai pranešimo teiginiai, idėjos, mintys
(dažniausiai numeruotos). Tezes reikia daugmaž vienodai
formuluoti, išlaikyti sistemą, subordinaciją (pavyzdžiui, ir
tezėms, ir planams nelabai tinka: 1. Išplėstos
miestų teisės. 2. Teisių suteikimas bajorams
vienodžiau, sistemingiau būtų: 2. Teisės suteiktos bajorams).
Apskritai tezės turi glaustai, bet tiksliai perteikti
pranešimą.
Kartais rašoma savo pranešimo, straipsnio arba
knygos santrauka, kitaip reziumė. Sovietmečiu
santraukos dažniausiai buvo pateikiamos rusiškai, dabar kuria
nors populiaria Vakarų Europos kalba: anglų, vokiečių, prancūzų.
Retkarčiais tenka rašyti anotaciją. Joje
trumpai išdėstomas kokios (paprastai svetimos) knygos ar kieno
straipsnio turinys.
Dažniau rašomi referatai. Referatu
bendradarbius galima supažindinti su keliose knygose ar keliuose
straipsniuose aprašytomis naudingomis savo darbui naujovėmis,
bet dažniau referatai būna mokomieji: mokiniai ir studentai
juose apžvelgia kelias knygas ar straipsnius pačių pasirinkta ar
vadovų pasiūlyta tema, susistemina perskaitytas mintis, aiškiai
ir glaustai nusako referuojamų dalykų esmę, o kokių nors
originalių minčių, savų išvadų iš referato autorių
nereikalaujama.
Tų minčių ir išvadų prireikia studentų rašomuose
darbuose: seminariniuose, kursiniuose ir ypač baigiamuosiuose,
kuriuos rašo ir gina bakalaurai, magistrantai, doktorantai. Šių
darbų pagrindas turi būti tiksli, patikima faktinė medžiaga, jų
analizė. Paprastai apgalvojamas rašomo darbo planas, kokie
klausimai bus nagrinėjami, kokios reikės mokslinės medžiagos ir
kur jos ieškoti. Tą medžiagą (teiginius, citatas, pavyzdžius)
būtina išsirašyti labai kruopščiai, nurodant tikslią metriką:
autorių, jo veikalo pavadinimą, išleidimo metus ir vietą,
puslapį. Viskas rašytina ne į kokį vieną sąsiuvinį, o į atskirus
lapus, kad vėliau juos būtų galima įvairiai dėlioti, grupuoti.
Sudėliojus sukauptą medžiagą, išsiaiškinus, ko trūksta, ir
papildžius, jau rašomas detalus darbo planas ir pagaliau pats
darbas.
Rašant darbą, reikia atsižvelgti į pageidaujamą
apimtį arba, jeigu tai bus pranešimas, į jo skaitymui skirtą
laiką (1 mašinėle ar kompiuteriu normaliais intervalais rašytas
puslapis perskaitomas maždaug per 2-2,5 minutės). Jeigu
medžiagos sukaupta per daug ir aprėpti neįmanoma, galbūt temą
verta siaurinti, o jeigu jos nepavyko pakankamai rasti, gal
verta prijungti kokią kitą artimą problemą ir temą išplėsti.
Svarbu rašomo darbo dalių proporcijos. Reikia
mintis dėstyti konkrečiai, dalykiškai, vengti per ilgos įžangos
ir pabaigos. Įžanga neturėtų užimti daugiau kaip 1/6, pabaiga
daugiau kaip 1/8 viso darbo.
Jeigu rašomas mokslinis darbas, svarbu laikytis
vadinamojo mokslinio aparato: tinkamai sutvarkyti išnašas,
citatas, šaltinių žymėjimą išnašose arba tekste, pagal
nustatytas taisykles pateikti naudotos literatūros sąrašą. Kaip
tai daryti, galima pasižiūrėti solidžių leidyklų išleistose
naujausiose mokslinėse knygose arba pasiieškoti bibliotekose
naujesnių specialių instrukcijų pavyzdžiui, naudinga Zitos
Alaunienės parengta knygelė Bendrosios kalbos kultūros ugdymo
rekomendacijos aukštosioms mokykloms (V., 2001).
Rašomi tekstai ne visi esti moksliniai, todėl,
kokį tekstą kuriant, visada būtina galvoti apie adresatą, kuriam
jį skiriame (koks skaitytojų amžius, išsilavinimas, poreikiai),
taip pat nepamiršti siekiamo tikslo. Visa tai turėdami galvoje
pasirenkame tinkamą funkcinį kalbos stilių (mokslinį,
administracinį, publicistinį, meninį, buitinį) ir jo laikomės:
rašytinės formos tekstuose griežčiau, o sakytinės formos
laisviau, nevengdami ir kitų stilių elementų.
Rašytinio teksto sandaros schema jo dėmenų
didėjimo tvarka yra tokia: sakinys pastraipa fragmentas
skyrius dalis kūrinys (mažesniuose tekstuose tos dalys, ypač
didžiosios, bus ne visos). Skyriams paprastai reikia antraščių.
Kiekvieną pastraipą būtina pradėti rašyti naujoje eilutėje.
Įvairių funkcinių stilių bei abiejų formų
sakytinės ir ypač rašytinės tekstams keliami gero stiliaus ir
kalbos taisyklingumo reikalavimai. Rašant tekstą, abejotinus
dalykus reikia pasitikrinti žodynuose, gramatikose, žinynuose,
kitoje norminamojoje kalbos literatūroje.
Ypač reikia pasitikrinti, kaip rašyti kokius
reikalų raštus prašymus (nebevadinkime jų kaip sovietmečiu
pareiškimais), įgaliojimus, protokolus ir pan., nes jų rašymo
tvarka ne sykį keitėsi. Dabar juos rašant būtina vadovautis
naujosiomis 2001 m. kovo 30 d. patvirtintomis Dokumentų rengimo
ir įforminimo taisyklėmis, kurios paskelbtos Valstybės
žiniose (2001, Nr. 30). Kokie turi būti patys reikalų raštų
tekstai, gali patarti Lietuvos archyvų generalinės direkcijos
1994 m. išleista knygelė Raštvedybos taisyklės, tik ten
pateiktas šių raštų įforminimas (dalykų išdėstymas lape) jau
senstelėjęs. Reikalų raštų kalbos taisyklingumo klausimais
geriausia tikrintis Prano Kniūkštos parengtoje knygoje
Kanceliarinės kalbos patarimai (2002).