Epitetas
Epitetas asmenį,
daiktą, veiksmą ar jų ypatybę pažymintis žodis, vartojamas
norint juos meniškai apibūdint:
Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai
dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą
balnoja. (M.)
Sintaksiškai epitetas
dažniausiai sudaro pažyminį. Bet jis gali eiti ir aplinkybe:
Trankiai, piktai,
gaivalingai
Ritas per audrą banga.
(S. N.)
Epitetą reikia skirti nuo
paprasto, t. y. loginę funkciją atliekančio, pažyminio ar
aplinkybės. Jis yra toks žodis, kuris išreiškia emocinį
autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą,
reiškinį.
Jei cituotose Maironio,
Salomėjos Nėries kūrybos ištraukose epitetus išbraukysime,
turinys nepasikeis, tik išblės emocinis sakinio poveikis,
nublanks vaizdas. Lygia dalia labai nukentės eilėraščio poetinis
skambesys, išbraukus mėlyną, gintarinius, seną, ramiai ir
kitus tolygius žodžius A. Venclovos ,,Tėviškėje:
Mano tėviškė mėlyno
Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ir
sena Palanga.
Supa vilnį ramiai
drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi
marių banga.
Tai rodo, kad tie
būdvardžiai, prieveiksmis ir dalyviai čia atlieka ne dalykinę, o
estetinę emocinio poveikio ir vaizdinę funkciją. Jie yra ne
paprasti pažyminiai ar aplinkybės, o meniniai epitetai.
Iš kalbos dalių epitetais
dažniausiai eina būdvardžiai ir prieveiksmiai. Gana dažni
dalyviai.
Kiek retesni epitetai
pusdalyviai:
Šakos, ant kurių po
langais užgimė veislė
Ir lizdelyj, nei
lopšyj, čypsėdama verkė
Ar apžėlusi jau po tam
lakstydama juokės
Ir savo penq be momos
skraidydama gaudė,
Tos vietelės jau
visur taipo nusirėdė,
Kad jos, nei žagarai
sausi, siūbuodami barška. (K. D.)
Epitetu dažnai eina
daiktavardžio kilmininkas, ypač tautosakoje:
Čia ne barsukų urvai, o
dvarai mūravoti, žmonės bagoti: vario vartai, aukso raktai,
geležinės durys, sidabro spynos.
Juo eina daiktavardis
derinamasis pažyminys, priedėlis:
Tą dieną į mano širdį
buvo įmesta sėkla, iš kurios per daugelį metų išaugo didelė
meilė gyvajai žemei mūsų gimdytojai ir maitintojai,
mūsų lopšiui ir kapui.
Ir atjoja bernužis
Puikorėlis:
Padėk dieve, mergužėle
Vargdienėle.
Epitetai esti sudėtiniai:
O po kojų žemai
stebuklingai graži
Žydi rožėmis Alpių
šalis. (M.)
Leiskim, vyrai, naują
laivą,
Tieskim bures lino
drobės. (V. M.-P.)
Epitetus skirstome į
emocinius ir vaizdinius:
Ir siuntė Mykis sūnų
savo vyriausiąjį vakaruosna, kur baltosios jūros banguoja, kur
narsus Kęstutis sunkiai vargsta... Kitus du siuntė, kur tyra
Neris žaidė, mėlynas savo bangas bekilnodama, kur garsus Vilnius
kuorais padangę rėmė, kur senas Algirdas, visų kunigų
kunigaikštis, kelionę rengė, o kur niekas nežinojo...
Ar liečiu aš knygą, ar
regiu tyrame pavasario danguje plazdančias žvaigždes, ar girdžiu
toli pradundantį traukinį, visa tai duota man daugybės mano
brolių aukos kaina, ilgų žmonijos kančių ir pastangų kaina.
Tokie būdvardžiai, kaip
baltas, tyras, mėlynas, dalyviai plazdantis, dundantis,
labiau aktyvina mūsų vaizduotę ir laikytini vaizdiniais
epitetais, o tokie būdvardžiai, kaip narsus, garsus, senas,
ilgas, prieveiksmis sunkiai, labiau veikia mūsų
emocijas ir laikytini emociniais.
Tautosakoje bei jos
priemonėmis stilizuojančių autorių kūryboje dažnai vartojami
vadinamieji nuolatiniai, arba pastovieji, epitetai, kurie, anot
B. Sruogos, ,,slankioja, prilipę prie žodžių, tarytum prie jų
pridžiūvę ir savyje suakmenėję:
Gilias upes bebrendant,
aukštus kalnus belipant, per žalias girias bejojant, sukukavo
raiba gegelė. Ne gegelė kukavo, bet mūsų jaunikaitis graudžiai
verkė.
Arba: Galando broliai
šveitrius kalavijus, mėgino šarvus, kuriuos iš tolimų kraštų
buvo atvežę vaizbūnai, rengė širmus žirgelius tolimon kelionėn
ir kaustė juos plieno pasagėlėmis, ir, pasibalnoję pakamanoję
eiklius žirgus, išjojo iš aukšto tėvų dvaro per vario vartelius.
Epitetas labai
reikšminga stilistinė priemonė: jis sustiprina žodžio emocinį
krūvį, išryškina vaizdą, atgaivina bei praturtina žodžio
asociacijas, kelia skaitytojui vienokią ar kitokią nuotaiką:
Aukščiau siūbuojančių
girių toli švietė mėlynose padangėse balti jos kuorai, kur
dienas ir naktis sargai stovėjo. Sienos, iš didelių akmenų
milžinų sukrautos, žilomis samanomis apžėlusios, rūsčiai dairėsi
aplinkui, kaip niaurus dairosi vilkas šaltą žiemos naktį, ar
nepamatys kur priešininko nedraugo.
Arba:
Ežero skaisčios bangos
liūliavo
Žaliu smaragdu.
Ant lapų rasa
deimantinė
Drebėdama mirga
bailiai.
Jeigu epitetus išleistume,
įspūdis labai nublanktų; nebebūtų tos nuotaikos, to frazės
įtaigumo.
|