Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Elipsė ir nutylėjimas

Elipsė – numanomų sakinio dalių išleidimas stilistiniais sumetimais.

Katinas į namus – pelės į kampus.

Vienas – apie akėčias, o kitas – apie vežėčias.

Be išleidimų šie sakiniai skambėtų:

(Kai) katinas sugrįžta į namus, (tai) pelės išlaksto į kampus.

Vienas žmogus kalba apie akėčias, o kitas pasakoja apie vežėčias.

Elipsė sakinį daro glaustesnį, lakoniškesnį – atsijojami visi nebūtini žodžiai. Ji turi ir kitokią stilistinę paskirtį – perteikia greitą veiksmo vyksmo tempą, dinamiką, pasakojimą daro veržlesnį, kelia skaitytojui vidinę įtampą:

Jie – (nubėgo) pas uošvį skųsti manęs, tas – (nuėjo) pas seserį, sesuo (pradėjo) ant manęs (bartis). Aš pro duris – (sprukau) lauk.

Pats tinkamiausias laikas eiti į vidų – visi tik žiūri į Liumpą! Ir staiga – (nuaidi) kažkoks riksmas! Moters balsas (atklysta) iš kito gatvės šono! Du kariškiai, atsiskyrę nuo prieangio sargybos, bėga prie kito šaligatvio. Ten (stovi) Vištartas.

Dažniausiai eliptiškai išleidžiami tariniai. Bet šią kalbos figūrą gali sudaryti ir kitos numanomos sakinio dalys:

Darbštus – klojiman, tinginys – vežiman.

Be pralaimėjimų – dvi.

Čia išleisti veiksniai žmogus, komandos ir tariniai bėga, skuba, tebežaidžia.

Arba:

Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai netoli... Ir štai duryse pasirodo žila barzda,– išlenda.

Čia nepasakomi žodžiai vagis ir jis.

Kitas pavyzdys:

Daug rodyti nereikia – Margiukas per tvorą ir prie kiaulių.

Čia išleista, kam rodyti ir ką rodyti, t. y. papildiniai; taip pat tariniai peršoko, nubėgo.

Dažnai nepasakoma tarinio jungtis:

Pati – ne rankovė, neišversi.

Tad čia turime dalinę elipsę.

Nutylėjimas – stilistinę paskirti turintis staigus sakinio nutraukimas, paliekant pačiam skaitytojui suvokti, kas nepasakoma.

– Tai kur tavo pats? – klausė ją gaspadoriai.

– O ar aš žinau; laka kur nors; nuo seredos namo ir akių nerodo! Namie nei malkų, nei žabų – tvoras baigiu kūrent. Toks gaspadorius, tai geriau, kad jo iš viso nebūtų... Visi vaikai basi, o aš... – Ir Pečiūrienė balsu pravirko. (A. V.)

– Čia man dar akis badysi! – sušuko motina, griebdama iš kertės šluotą.– Aš tau... (L. P.)

Mirti!.. Och, mirti!.. Žmogus tiek nori, tiek geidžia, svajoja, o čia – mirti... (V. K.)

Nutylima, kas sunku, baisu, nemalonu pasakyti, ko nenorima iki galo išsakyti ir t. t. Ūmai nutilus, atsiranda pauzė. Ji esti ne paprastas tylėjimas, o verčia skaitytoją ar klausytoją spėlioti, nerimauti:

Ištraukti iš tinklų ir išmesti už borto buvo baisu: vandenynas bangavo, ir raketa kaipmat galėjo atsitrenkti į jų laivelį, o tada...

Nutylėjimu dažnai baigiamas išvardijimas, laipsniavimas, kartojimas:

Sustingusios skausme moterys katorgininkų eilėse ieško savųjų,– kas – sūnaus, kas – brolio, kas – vyro, kas – tėvo... (B. S.)