Dalyvis

Dalyvis, turėdamas laiko kategoriją, siejasi su veiksmažodžio laikų formomis ir kontekste jas pakeičia. Dažniausiai toks keitimas vyksta, kai dalyvių ir asmenuojamųjų formų laikai sutampa:

– Ir tu gera,– sukosi senoji į Saliamutę,– visai dienai pražuvusi (pražuvai) iš namų, o sugrįžai ir vėl bežvingaujanti (bežvingauji) pakamariais!

Anksti rytelį kėliau, šulnin vandenėlio ėjau, pasisėmus (pasisėmiau) vandenėlio, baltai burnelę prausiu.

Dalyviai, vartojami sinonimiškai, pavaduoja ir asmenuojamąsias formas, kurių laikas perkeltinis:

Obliuos ką ar kals, vaiką į skiedras pasodins, skudurais apūturiuos, nudrožęs ar išskaptavęs (nudroš ar išskaptuos) kokį niekelį, į rankas mažiukui įduos ir nė valandėlei iš savo mylinčių akių neišleis.

Būsimasis laikas čia turi būtojo dažninio reikšmę.

Patekę į tinkamą kontekstą, veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai gali būti vartojami lygiagrečiai su liepiamosios nuosakos formomis ir turėti liepiamąją reikšmę:

Eik valgyt, nedūlinėjęs (nedūlinėk) po sodą.

Jei dvaras neleis pasišienauti, nors ėmęs (imk) ir išpjauk galvijus.

Neveikiamosios rūšies dalyviais lyginamosiose konstrukcijose pasakomi tariami veiksmai:

Blaškos, it dantį geliamas.

Džiaugias, kaip žirgą dovanotas.

Tokius dalyvius galėtume laikyti tariamosios nuosakos (vientisinės ar sudurtinės) pakaitalais.       

Kai dalyvis yra asmenuojamųjų formų valdomas ar prie jų šliejasi, jis laikytinas bendraties sinonimu:

Bevelyčiau varlele šokavusi (šokuoti), ne ko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi (pakliūti).

Jonas irgi liovėsi valgęs (valgyti), išbalo veidu ir padėjo šaukštą.

Rečiau dalyvis reikšme priartėja prie padalyvio:

Tėveliui einančiam (einant) kelelius atskinsiu, aš po jo kojelėm meirūnus barstysiu.

Tau reikėtų, rodos, jau pavalgiusiam (pavalgius) būti.

Kai veikiamosios rūšies dalyviai reiškia antrojo plano veiksmus, vienalaikius su asmenuojamosiomis formomis ir priklausančius tam pačiam atlikėjui, jie suartėja su pusdalyviais:

Vainikėlį bepinanti (pindama), labai graudžiai beverkianti (verkdama): – Vainikėli žalių rūtų, kur aš tave jauna dėsiu?

Ką dirbs šuva nelojęs (nelodamas)!

Visi pateiktieji pavyzdžiai neabejotinai rodo teigiamą dalyvio stilistinę reikšmę; juo pasinaudojant, kalboje išvengiama morfologinės ir sintaksinės monotonijos, paįvairinamas kalbos stilistinis audinys.