Dalelytės

Dalelytės – artimos anksčiau aptartiems tarnybiniams žodžiams. Jos neturi nei semantinio, nei gramatinio savarankiškumo, jų paskirtis išryškinti papildomus žodžių, žodžių junginių ar sakinių prasminius atspalvius. Daugiausia dalelyčių pasitaiko tuose stiliuose, kurie pasižymi didesniu ekspresyvumu: šnekamojoje kalboje, grožinėje literatūroje, publicistikoje.

Kadangi dalelytės neturi leksinės reikšmės, neįmanoma griežtesnė jų semantinė klasifikacija: vienos labiau išreiškia kalbančiojo santykį su pasakomu dalyku, kitos – emocinius bei ekspresinius atspalvius:

Gal kas ir daugiau duos, bet aš – ne!

Saulelė tikrai vis žemyn leidžiasi į savo auksinių vakarų rūmus.

Stilistiniu požiūriu svarbesnės tos dalelytės, kurios padeda išryškinti emocinius bei ekspresinius pasakymo atspalvius. Šliedamasi prie kurios nors sakinio dalies, dalelytė daro ją stilistiškai ryškesnę, labiau į akis krintančią.

Dalelyčių vieta sakinyje įvairi: vienos vartojamos prepoziciškai, t. y. prieš žodį, prie kurio šliejasi (nei, tik, vos), kitos – postpoziciškai, t. y. po žodžio, kuriam priklauso (gi):

Neparvežė drąsus bajoro sūnus nei šilko, nei aukso, nei geltono gintarėlio, tik didžiausią garbę, kurios neturėjo nei jo tėvai, nei broliai.

Parbėgęs laukan, prie savo žąsų, vos begali atgauti kvapą.

– Tėte, vakar buvai dvare? Ką gi ten tarėtės pas prievaizdą?

– Bėk dabar, pasveikink tetulę. Bėk gi. Ak, koks tu nerangus!

Apskritai, dalelytės nėra gausi, tačiau stilistiniu požiūriu reikšminga kalbos dalis. Vaizdingai kalbant, jas galėtume palyginti su įvairiomis grafinėmis priemonėmis (klaustuku, šauktuku, pabraukimu, išretinimu ir t. t.), vartojamomis rašto kalboje norint akcentuoti kurią nors sakinio dalį ar modifikuoti jos reikšmę.