Daiktavardis
Daiktavardis yra viena
svarbiausių kalbos dalių, jam tenka pati reikšmingiausia
stilistinė vieta vardažodžių tarpe. Koks daiktavardžio
stilistinis vaidmuo kalboje? Daiktiškumas svarbiausia minimos
kalbos dalies gramatinė ypatybė, tik jos padedami, reiškinius,
veiksmus, ypatybes suvokiame kaip daiktus gramatine prasme:
Kalbą galime
pavadinti archyvu, senovės dokumentų rinkiniu.
Sunkus darbas
kūlimas, nuobodžiausias iš visų ūkio darbų.
Gegutės
vidutinio dydžio paukščiai:
Šiuo atžvilgiu
daiktavardis yra veiksmažodžio priešybė. Daiktavardžiai
pasakojimą daro statišką, suteikia aprašomąjį pobūdį.
Prisiminkime A. Baranausko
,,Anykščių šilelį. Kokio reljefiškumo pasiekia poetas!
Kiekvieną grybą jis vadina tikru vardu, kaip seną pažįstamą.
Neišsenkamų daiktavardžių atsargų reikia, norint kiekvieną
tikrovės reiškinį pavadinti vardu. Nieko nuostabaus, kad kai
kuriuos terminologijos žodynus galėtume vadinti didžiuliais
daiktavardžių rinkiniais.
Daiktavardžiai reikalingi
tiek meniniam, tiek moksliniam, tiek bet kuriam kitam kalbos
stiliui. Jų stilistinė vertė daug priklauso nuo darybos.
Mažiausią stilistinę vertę turi įvairūs daiktavardžių
abstraktai, padaryti iš veiksmažodžių ir būdvardžių. Daugiausia
abstrakčių daiktavardžių pasitaiko mokslo veikaluose:
Epochos
išmintį sukuria mokslas, tačiau ją fantastiškai
išreiškia menas. Vaizduotė ir fantazija
šiandien tiek pat reikalingos, kiek jos buvo reikalingos
praeityje. Net galime teigti, kad vaizduotės
suklestėjimas tai kultūrinio pakilimo
laikotarpis, jos išsekimas
atoslūgis. Emocijų sužadinta vaizduotė skatina
ieškojimus, gimdo atradimus, kelia bandymus
ir eksperimentus. Ir šiandien mokslas būtų bejėgis
be vaizduotės ir fantazijos. (J. Jurginis,
Istorija ir poezija)
Konkretūs daiktavardžiai
būdingesni šnekamajai kalbai, grožinei literatūrai. Stilistiniu
požiūriu patys reikšmingiausi yra vadinamieji deminutyviniai
daiktavardžiai; jais ne tik daiktas ar asmuo pavadinamas, bet ir
parodomas kalbančiojo emocinis nusiteikimas.