Daiktavardis
Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako
daikto vardą ir atsako į klausimą
kas tai?
Daiktavardis kaitomas linksniais, skaičiais ir
yra vyriškosios arba moteriškosios giminės.
Semantiniu požiūriu
daiktavardis yra labai įvairi kalbos dalis. Jos pagrindą sudaro
konkrečių objektyviosios tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir
įvairių reiškinių pavadinimai (žemė, pušis, akmuo, upė,
skruzdėlė, žvirblis, arklys, mergaitė, senelis, gaisras,
griaustinis, vakaras). Bet šalia jų kalboje yra daug
tokių daiktavardžių, kurie reiškia abstrakčius veiksnius, t. y.
tokius veiksmus, kuriuos mes suokiame daiktiškai, kaip dalyką,
egzistuojantį atskirai nuo veikėjo ir nuo konkretaus laiko (ėjimas,
valgymas, būtis, viltis, gailesys). Yra ir tokių,
kurie reiškia abstrakčias, atitrauktai nuo daikto suvokiamas
ypatybes (gėris, lygybė, grožis). Atsižvelgiant į
tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi
šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į
konkrečiuosius ir abstrakčiuosius
daiktavardžius.
Konkrečiaisiais
daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys
įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas
būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių
požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi.
Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas,
stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis,
pavasaris). Tokių konkrečių daiktavardžių yra
dauguma. Jie gali būti vadinami paprastaisiais
konkrečiaisiais daiktavardžiais. Gramatiniu požiūriu jiems
būdinga tai, kad jie kaitomi skaičiais (namas namai, kėdė
kėdės, knyga knygos, sesuo seserys,
pavasaris pavasariai). Be to, jie gali
būti vartojami su kiekiniais skaitvardžiais (dvi knygos, trys
knygos, dešimt knygų). Išimtį sudaro tik nedidelė
grupė vadinamųjų daugiskaitinių daiktavardžių, reiškiančių
konkrečius daiktus ar dalykus (akėčios, akiniai, girnos,
kailiniai, žirklės, smegenys, žiotys). Jie skaičiais
nekaitomi. Jų daugiskaitos forma reiškia ir vieną tos rūšies
daiktą, ir daugiau jų. Apibrėžtam daiktų kiekiui pažymėti su
šiais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji
kailiniai, trejos žirklės).
Paprastieji konkretieji daiktavardžiai pagal reiškiamo daikto
savybę būti skaičiuojamam gali būti priešpastatomi medžiagų
pavadinimams ir kuopiniams daiktavardžiams.
Medžiagų pavadinimai
yra tokie daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą vientisą
medžiagą, galimą matuoti, bet negalimą skaičiuoti. Tai tokie
daiktavardžiai, kaip auksas, sidabras, plienas, nafta,
žibalas, deguonis, pienas, sviestas, grietinė, miltai, pelenai,
sakai, smėlis. Medžiagų pavadinimai skaičiais nekaitomi. Jie
turi arba tik vienaskaitos (auksas, sidabras, smėlis,
grietinė), arba tik daugiskaitos formą (miltai,
dujos, klijai). Su jais negali būti vartojami
kiekiniai skaitvardžiai. Šitokia vartosena pasitaiko labai retai
ir tik frazeologiniuose junginiuose, pvz., Gardu, kaip devyni
medūs. Bet negalima pasakyti trys auksai, penki pienai
ir pan. Kadangi medžiagų pavadinimai reiškia dalykus,
galimus matuoti, šios rūšies daiktavardžiai dažniausiai
vartojami su įvairiais mato vienetus reiškiančiais žodžiais:
litras pieno, butelis klijų, kilogramas sviesto, maišas miltų,
balonas deguonies. Be to, vienaskaitiniai medžiagų
pavadinimai tokiu atveju visuomet turi vienaskaitos kilmininko
formą. Tuo tarpu jeigu su matą reiškiančiais žodžiais vartojame
paprastąjį konkretųjį daiktavardį, jis gauna daugiskaitos formą
(plg.: litras pieno, bet litras vyšnių; kilogramas
sviesto, bet kilogramas agurkų; maišas smėlio, maišas
cukraus, bet maišas
bulvių).
Kuopiniai
daiktavardžiai reiškia vienarūšių daiktų ar asmenų sankaupą,
kaip tam tikrą nedalijamą, skaičiuoti negalimą vienetą (aparatūra,
aukštuomenė, diduomenė, jaunimas, lapija, moksleivija,
profesūra, studentija, senimas, valstietija, varguomenė).
Kuopiniai daiktavardžiai irgi skaičiais nekaitomi jie
teturi tik vienaskaitos formą. Jų negalime vartoti ir su
kiekiniais skaitvardžiais. Jeigu norime pasakyti kuopiniu
daiktavardžiu reiškiamo dalyko neapibrėžtą kiekį arba tam tikrą
dalį, šiuos daiktavardžius vartojame su prieveiksmiais daug,
mažai, su trupmeniniais skaitvardžiais arba jų
reikšmę turinčiais daiktavardžiais (pvz.: susirinko daug
jaunimo; atėjo mažai profesūros; viena trečioji žmonijos; pusė
žmonijos).
Savo reikšme į kuopinius
daiktavardžius panašus paprastieji konkretūs daiktavardžiai,
pavadinantys skaičiuoti galimas daiktų ar asmenų sankaupas, kaip
tam tikrus nedalijamus vienetus (šeima, šeimyna, palyda,
būrys, pulkas, pušynas, kariuomenė). Nuo kuopinių
daiktavardžių juos skiria gramatinės ypatybės: kaip ir visi kiti
paprastieji konkretūs daiktavardžiai, jie kaitomi skaičiais (šeima
šeimos, būrys būriai, pušynas pušynai).
Abstraktieji
daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai,
o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos,
ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis,
bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji
daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi
vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos,
kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji
daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais,
ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą
kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai
naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie
abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų
reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs
vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas
skaičiais (plg.: vargas vargai, rūpestis
rūpesčiai, sielvartas sielvartai, džiaugsmas
džiaugsmai).
Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į
bendrinius ir tikrinius.
Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip
tokių pat daiktų visumos atstovą.
Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o
Vilnius unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai
daiktavardžiai tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų
ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas,
šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių
daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus,
dėl to kaitomi skaičiais (akmuo akmenys, vaikas vaikai,
žmogus žmonės).
Tikriniais
daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia
daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar
dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų.
Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie
vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis.
Tikriniai daiktavardžiai individualūs miestų, upių, ežerų,
kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai.
Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip
tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Kai kalbama apie
astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai
nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką,
šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais
suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide,
turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis,
mėnuliukas, žemė, žemelė).
Žmonių vardai ir pavardės gali būti kilę iš
bendrinių daiktavardžių: vardai Rasa, Rūta, Gintaras,
Linas, pavardės Vilkas, Lapė, Žvirblis, Gaidys,
Sakalas, Uosis ir kt. Ir atvirkščiai daiktai gauna savo
kūrėjų, atradėjų ar tų, kam skirti, vardus. Lietuviškų jų beveik
nėra, bet gana daug tarptautinių omas, voltas, parkeris,
mauzeris, fordas, mersedesas, gerbera. Žmonių pavadinimai iš
literatūros ir meno, žymintys ryškų charakterį
donkichotas, donžuanas, pliuškinas.
Tikriniai daiktavardžiai susipynę su
pavadinimais. Pvz.: Vilnius, Kazlų Rūda, Kudirkos Naumiestis,
Naujoji Akmenė, Paukščių takas, Grįžulo ratai. Vilnius
tikrinis daiktavardis, tačiau daiktavardžiais negalima laikyti
dviejų žodžių junginių, nors jų paskirtis visai ta pati kaip ir
žodžio Vilnius. Tikrinių daiktavardžių negali būti
abstrakčių, o pavadinimų gali; čia ir abstrakcijos gali reikšti
konkretų daiktą: laikraštis ,,Aušra, restoranas ,,Ponių
laimė, apsakymas ,,Laimės žiburys. Pavadinimų yra labai
įvairių nuo vieno žodžio iki žodžių junginio ir sakinio:
,,Kaip Jonelis raides pažino, ,,Miškais ateina ruduo. Jie
gali būti ir ne daiktavardžiai: ,,Kliudžiau
(veiksmažodis), ,,Jis ir Ji, ,,Tūla (įvardžiai),
,,Pas Juozapą (prielinksninė konstrukcija), ,,Iki
(prielinksnis be linksnio). Tokius pavadinimus paprastai tekste
imame į kabutes.
Griežtos ribos tarp
tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais
pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo
savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip
bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas.
Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių
pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai
amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris,
rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo
bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas,
lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas
ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis
savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos
imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti,
virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai,
Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų
krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų,
pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai
žodžiai (plg. Petras gr. petros uola, akmuo,
Paulius lot. paulus mažas, Klemencija
lot. clementia švelnumas, Adomas hebr. adam
žmogus, Agnė gr. hagne tyra ir kt.
Daiktavardžių skaičiai
Daiktavardžių galūnių keitimas tai jų kaitymas.
Daiktavardžiai
turi du skaičius vienaskaitą ir daugiskaitą.
Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskaita
daugiau negu vieną.
Kėdė kėdės, lazda lazdos, sodas sodai,
mintis mintys, mokinys mokiniai, kelias keliai
Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du
daiktus, dabar jos tik liekanos šnekamoje kalboje ir grožinėje
literatūroje (du vaiku, dvi ranki).
Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik
vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai
nėra skaičiuojami. Pvz.: pienas, auksas, gripas, kūryba
Kai kurių daiktavardžių vartojama tik
daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai
taip pat nėra skaičiuojami. Pvz.: lubos, miltai, lašiniai,
kelnės
Daiktavardžių giminės
Yra dvi
daiktavardžių giminės:
vyriškoji ir moteriškoji.
Daiktavardžiai,
kuriems tinka žodelis
tas, yra
vyriškosios giminės, o kuriems tinka žodelis
ta,
yra moteriškosios.
Vyr. g.:
stalas, laikrodis, langas, namas, kelias, suolas, takas, sapnas,
vardas, vaikas
Mot. g.:
lenta, gėlė, kėdė, mašina, moteris, pavardė, svajonė, grindys,
mintis
Lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė
gali būti arba vyriška, arba moteriška todėl, kad jie įvardija
arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės asmenis, pvz.:
naktibalda, nenuorama, kerėpla, kūtvėla, elgeta, vėpla
Dažniausiai jie turi menkinamąją reikšmę ir
galūnę -a.
Tikriniai daiktavardžiai reiškia atskirų
(konkrečių) asmenų ar daiktų pavadinimus.
Bendriniai daiktavardžiai reiškia bendrus
(priklausomus tai pačiai rūšiai) daiktų ar asmenų vardus.
Daiktavardžių linksniai
ir klausimai
Daiktavardžiai
kaitomi linksniais. Linksnių yra septyni:
Vardininkas
kas?
(V. kas?, vard.)
Kilmininkas ko?
(K. ko?, kilm.)
Naudininkas kam?
(N. kam?, naud.)
Galininkas
ką?
(G. ką?, gal.)
Įnagininkas
kuo?
(Įn. kuo?, įn.)
Vietininkas kur? kame? (Vt. kur? kame?, viet.)
Šauksmininkas
(Š. , šauksm.)
Daiktavardžių
kaitymas linksniais vadinasi linksniavimas.
Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai
linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į
penkias grupes, arba linksniuotes. Apie tai,
kurios linksniuotės yra
daiktavardis, sprendžiame iš jo vienaskaitos
kilmininko galūnės (ir, žinoma, vardininko).
Linksniuotės |
Vienaskaitos
vardininko galūnės |
Vienaskaitos
kilmininko galūnės |
Pavyzdžiai |
I |
-as, -is, -ys |
-o |
stalas, medis,
mokinys |
II |
-a, -i, -ė |
-os, -ės |
varna, marti,
varlė |
III |
-is |
-ies |
dantis, pilis,
ašis |
IV |
-us |
-aus |
medus, sūnus |
V |
-uo, -ė |
-(en)s, -(er)s |
vanduo, piemuo,
duktė |
Vienaskaita
V. kas?
mokinys,
duktė.
K. ko?
mokinio,
dukters.
N. kam?
mokiniui,
dukteriai.
G. ką?
mokinį,
dukterį.
Įn. kuo?
mokiniu,
dukteria.
Vt. kur? kame?
mokinyje,
dukteryje.
Š.
mokiny,
dukterie.
Daugiskaita
V. kas?
mokiniai,
dukterys.
K. ko?
mokinių,
dukterų.
N. kam?
mokiniams,
dukterims.
G. ką?
mokinius,
dukteris.
Įn. kuo?
mokiniais,
dukterimis.
Vt. kur? kame?
mokiniuose, dukteryse.
Š.
mokiniai,
dukterys.
Nelinksniuojamieji daiktavardžiai
Lietuvių kalboje yra ir
tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų
kilmės žodžiai. Skiriami keli jų tipai:
1. Tikriniai ir bendriniai
daiktavardžiai, turintys gale kirčiuotus balsius -ė, -i, -o,
-u, pvz.,
ateljė, fojė, Renė, Daladjė; asorti, bigudi,
taksi, žiuri; bistro, bordo, Didro, Hugo, manto; Baku, fru,
kakadu, ragu, tabu.
2. Skoliniai, kurių
paskutinis skiemuo nekirčiuotas, lietuvių kalboje paprastai yra
aplietuvinami pridedant lietuviškas galūnes. Vadinasi, turime
sakyti ne
avokado, bikini,
charakiri, ekstazi, karaoke, kari, martini, spageti, suši,
žaliuzi, bet
avokadas, bikinis,
charakiris, ekstazis, martinis, spagečiai, sušis, žaliuzės
ir pan.
Sakinyje šiuos žodžius
linksniuojame taip, kaip ir lietuviškus žodžius. Taigi turėtume
taisyti tokius sakinius:
Konkurso pabaigoje
dalyvės pasirodė su bikini
(=
bikiniais).
Ritualinė samurajų
savižudybė vadinama charakiri
(=
charakiriù).
Policija konfiskavo
50 tūkst. ekstazi
(=
ekstazio)
tablečių.
Vienas iš
mėgstamiausių japonų pomėgių dainuoti karaoke
(=
karaokę).
Įberkime truputį kari
(=
kario).
Kulinaras iš Milano
išmokė ruošti spageti
(=
spagečiùs).
Kolegos susitiko suši
(=
sušio)
restorane.
Valome apsaugines
žaliuzi (=
žaliuzès)
ir pan.
Skoliniai, turintys
kirčiuotus galinius
-i, -o
arba
-u,
pvz.,
taksi, žiuri;
bolero, kredo;
interviu, fondiu,
tabu,
paprastai yra nelinksniuojami. Pvz.,
Žiuri nariai balsavo
vieningai, politikas davė interviu
ir pan. Kai skolinys turi kirčiuotą
-ė,
taip pat dažniausiai vartojama nelinksniuojamoji forma, pvz.,
atašė, krupjė.
Tačiau laisvuosiuose stiliuose vieną kitą žodį galima ir
kaityti, pvz.,
važiavome vienoje
kupėje, parašė straipsnio reziumę, naudokite drėkinamąją žėlę
ir pan.
Tikriniai daiktavardžiai,
reiškiantys moterų pavardes ir turintys gale priebalsį, pvz.:
Ana Zegers,
Margarita Aliger, Vera Inber, Ita Miuler, Kerstina Kaufman.
Šių daiktavardžių linksnio
(kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama
sintaksiškai, t.y. gramatinėmis formomis tų žodžių, kurie
sakinyje betarpiškai su jais susiję.
Kai kurių linksnių galūnių rašyba
1. Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos
kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Pvz.: knygą,
mokinį, sūnų; eglių, gyvulių, paukščių
Įsidėmėti! Nosinės
raidės niekada nerašome naudininko, vietininko ir
šauksmininko galūnėse.
2. Ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko
galūnė baigiasi -e: medyje, pušyje, eglėje, keliuose,
pirkelėse
Vyriškosios
giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra
-uose, moteriškosios
giminės daiktavardžių -ose.
Pvz.: miškas miškuose, ranka
rankose
3. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų
linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o
jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a,
-i, -uo) rašome -ia arba -iai.
Lėlė lėlei, lėlę, lėle, lėles;
varlė varlei, varlę, varle, varles;
valia valiai, valią, valia, valias;
giria giriai, girią, giria, girias;
sesuo seseriai, seseria;
Išimtis. Duktė dukteriai, dukteria.
Įsidėmėti!
Vardininko galūnėje niekada nerašome -e, -es, -ei.
Pavojingesnių linksnių galūnių rašyba
Žodžiai
Linksniai |
kelias
elnias |
banginis
dramblys |
vyšnia
galia |
lapė
antilopė |
lūšis
angis |
Vns. V. |
-(i)as |
-is, -ys |
-(i)a |
-ė |
-is |
N. |
|
|
-(i)ai |
-ei |
-(i)ai |
G. |
-(i)ą |
-į |
-(i)ą |
-ę |
-į |
Įn. |
|
|
-(i)a |
-e |
|
Vt. |
-yje |
-yje |
-(i)oje |
-ėje |
-yje |
Dgs. V. |
-(i)ai |
-(i)ai |
|
|
-ys |
N. |
-(i)ams |
-(i)ams |
|
|
|
G. |
|
|
-(i)as |
-es |
-is |
Įn. |
-(i)ais |
-(i)ais |
|
|
|
Vt. |
-(i)uose |
-(i)uose |
-(i)ose |
-ėse |
-yse |
Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas
Paprastai daiktavardėja būdvardžiai
ir būdvardinę
reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai
svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo
daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir
papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių,
bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais:
Aklas aklą netoli
tenuves.
Bepigu plikam peštis,
turtingam vogt, o senam meluot.
Jauni šoka
žemė dreba, seni šoka
dantys kleba.
Pastarajame sakinyje
jauni yra būdvardis, bet visai kas
kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis
jaunikis, o jaunoji nuotaka. Plg. dar kitus
daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių
žodžių:
stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis,
kuliamoji, greitoji.
Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas
1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos
vardininkas).
2. Kalbos dalis (daiktavardis).
3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis).
4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji).
5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis.
6. Kuo eina sakinyje.
Juodoj žemėj balta duona auga.
žemėj (žemė) daiktav.,
bendr., mot. g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?);
duona daiktav., bendr., mot. g., II l.,
vns. vard.; veiksn. (kas auga?).
Įsidėmėkite. Įvairių
knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų
ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir
išskiriami kabutėmis. Pvz.: Užburta karalystė, Brisiaus
galas, Lietuvos aidas, gamykla Verpstas, Žinijos
draugija, Žalgirio stadionas, šaldytuvas Snaigė ir kt.
|