Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Būdvardis

 

Būdvardis labai dažnas kalboje. Jį aptiksime tiek moksliniame, tiek publicistiniame, tiek beletristiniame stiliuje. Pastarajame ši kalbos dalis mėgstama vartoti apibūdinant žmonių ar daiktų ypatybes. Štai keletas pavyzdžių iš grožinės literatūros:.

Pro pušų melodingas arfas gaudžia pavasario tyras ir giedras dangus lyg milžiniškas varinis varpas.

Lietuviai neįsivaizduoja savo peizažo be drūto ąžuolo, be sidabrinio beržo, be lieknos eglės.

Išleidus išskirtuosius būdvardžius, ne tik nukentėtų frazės vaizdingumas, bet ir kalbos turtingumas. Pastebėti ir iškelti esminę asmens ar daikto ypatybę – didelis dalykas. Būdvardžiai, reikšdami tam tikras daiktų ypatybes, visų pirma yra vertinimo priemonė, jais ,,rašomos“ stilistinės charakteristikos. Suprantama, viename stiliuje labiau iškyla loginė šios kalbos dalies paskirtis, kitame – stilistinė.