Balsių tarimas
1. Šnekant pavyzdine bendrine kalba, būtina, kaip
reikalauja tarties normos, aiškiai tarti ilguosius ir
trumpuosius balsius, paisant tarimo trukmės. Dažnai kirčiuoti
trumpieji balsiai yra ilginami. Tariama: jys, tū, geresnis.
Tarties norma čia reikalauja tarti trumpai: jis, tu,
geresnis. Trumpuosius balsius a, e, i, u kirčiuotuose
negalūniniuose skiemenyse kaip pusilgius garsus taria daugelis
tarmių (rytų aukštaičiai, dalis žemaičių), o miestiečiai,
praradę tarmę, ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius dėl kitų
kalbų įtakos (kytas = kitas, paneša = paneša, tūri =
turi). Ypač didelė tarties klaida žodžio galo trumpųjų
kirčiuotų balsių ilginimas: tū = tu, jys = jis, gražy =
graži, einy = eini. Tai žargoniška tartis, neparemta jokia
tarme.
2. Kirčiuoti trumpieji balsiai a ir e
pailgėja: namas, neša. Tačiau yra atvejų, kai a
ir e, gavę kirtį, išlieka trumpi, pvz., vienskiemeniuose
žodžiuose bet, kad, ne, net. Šie balsiai nepailgėja ir
savybinių įvardžių mano, tavo, savo šaknyse. Jie taip pat
nepailgėja dviskiemenių veiksmažodžių bendratyse: kasti,
nešti, vesti ir iš jų padarytose kitose formose: kasdavo,
kask, kastų. E nepailgėja ir aukštesniojo laipsnio
būdvardžių formose: baltesnis, geresnis. Niekada
nepailgėja tarptautinių žodžių e: negras, poetas.
Trumpa esti vyriškosios giminės įvardžiuotinė vardininko galūnė:
baltasis, žaliasis, manasis. Veiksmažodžių priešdėlių
a, e tariami taip pat trumpai: paneša, nemuša. Jei
šiais atvejais a ir e pailgintume, darytume
tarties klaidą.
3. Didelė tarties klaida trumpinti ilguosius
balsius. Ypač dažnai trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai.
Daugelyje tarmių (dalis žemaičių ir rytų aukštaičiai)
nekirčiuotus ilguosius balsius taria kaip pusilgius ar trumpus:
tyleti (tilėti), žąsis (žasis),
sūnelis (sunelis). Tarties klaida ir ilgųjų balsių
trumpinimas pokirtiniuose skiemenyse: vienaskaitos galininko
galūnėje:
ištiesk ranką (ranka), matau gražų vaiką (gražu
vaika), pasveikink sūnų
(sunu), o ir ė veiksmažodžių
galūnėse:
daro, darė.
4. Būsimajame laike trečiojo asmens dviskiemenių
veiksmažodžių ilgieji balsiai ū ir y sutrumpėja ir
todėl tariame: aš gysiu, tu gysi, bet jis, ji gis.
Išimtys: siūti siūs, vyti vys. Nesutrumpėja
bendrinėje kalboje uždarųjų skiemenų y ir ū, pvz.,
trūks, plyš (plg. trūkti, plyšti) bei
daugiaskiemenių veiksmažodžių būsimojo laiko 3-iojo asmens
galūnė:
matyti matys, rašyti rašys, skaityti
skaitys.
5. Visi lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai
prieš priešakinės eilės balsius i, į, y, e, ę, ė
yra minkšti, pvz.: lyti, tekėti, bėrė. Priebalsiai
[l'], [t'], [k'], [b'] ir [r'] šiuose žodžiuose tariami
minkšti. Priebalsiai tariami minkšti ir prieš tarptautinių
žodžių balsį
e, pvz.: chemija, herbas, metras, technika,
oktetas, negras, profesorius ir kt. Šių ir kitų tarptautinių
žodžių tarimas su kietuoju priebalsiu prieš e yra
bendrinės kalbos tarties normos pažeidimas.
6. Žodyje kartais susiduria du ne vieno skiemens
balsiai, pvz.: oazė, ilgaaulis, eksploatuoti, kooperatyvas,
teatras, virtuozas. Pavyzdinėje bendrinėje kalboje jie
aiškiai ištariami, nors lietuvių kalboje (kaip ir kitose
kalbose) dviejų balsių sandūros paprastai vengiama, pvz.,
tariame ir rašome nesu (neesu). Taip pat ir žodyje
tebėra susiduria du balsiai tebeyra, bet jie sutraukiami į
vieną balsį. Lietuvių kalboje, vengiant balsių sandūros, žodžio
viduryje ar tarp priešdėlio ir šaknies tariant įterpiamas
priebalsis j: paieška [pajieška], apieško [apjieško]
asociacija [asocijacija], abiturientas [abiturijentas],
akvariumas [akvarijumas], biologija [bijologija] ir pan.