Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas, jos plėtotė

Kalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.

Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms. Mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose kol kas yra net specialus kalbos kultūros kursas, kurio nėra daugelyje šalių.

Pažiūrėkime, kaip tas ilgas ir vingiuotas kelias į bendrinę kalbą atrodė atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIII-XVI a.). Lietuviai – ir paprasti, ir didikai – tais laikais tarpusavyje bendravo gimtosiomis tarmėmis, nelabai nutolusiomis viena nuo kitos. Tačiau Kunigaikštystės kanceliarijai jau reikėjo rašyti tam tikrus raštus, o lietuviškas raštas dar nebuvo sukurtas. Kadangi tuo metu Lietuva užėmė didelį plotą ir jos pietryčių teritorijoje gyveno daug slavų kalbomis kalbančių žmonių, Lietuvos reikalų raštų ir kitokių dokumentų rašytine kalba tapo senoji baltarusių – tiksliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba: mat slavai jau gerokai anksčiau buvo apsikrikštiję ir kultūriškai toliau pažengę, turėjo savo raštą. Ši kanceliarinė slavų kalba teismuose ir kitur dar ilgokai laikėsi ir Lietuvai susijungus su Lenkija.

Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė (po 1569 m. Liublino unijos iki 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos paskutinio padalijimo). Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis, o bajorai sparčiai lenkėjo. Per dvarus ir ypač per bažnyčią (dauguma dvasininkų buvo lenkai) Lietuvoje ėmė plisti lenkų kalba. Pradėjo slavėti (lenkėti arba gudėti) ir kai kurie arti slavų Lietuvos pietryčiuose gyvenantys paprasti lietuviai.

Oficialioji rašytinė valstybinio bendravimo kalba tuo metu, kaip ir visoje Europoje, buvo lotynų, o vėliau – vis labiau lenkų kalba. Lotyniškai buvo dėstoma 1579 metais įsteigtame Vilniaus universitete, ir tik nuo XVIII a. ten sparčiau imta pereiti prie lenkų kalbos.

Dar prieš Lietuvos ir Lenkijos susijungimą pasirodė pirmosios lietuviškos knygos, o XVI ir XVII amžių sandūroje tokių knygų daugėjo.

Lietuviškos knygos pasirodė todėl, kad dėl įtakos paprastiems, kitokių kalbų nemokantiems lietuviams ėmė varžytis katalikybė (lietuviai jau buvo katalikai) ir XVI a. pradžioje pradėjęs plisti protestantizmas. Protestantų ir katalikų dvasininkai stengėsi patraukti žmones: jiems lietuviškai rašė arba vertė religinio turinio knygas. Kiekvienas rašė arba vertė savo gimtąja tarme, bet tų knygų tikrinimo komisijos kartais šį tą patvarkydavo, paredaguodavo, pasiūlydavo kokį žinomesnį žodį ar posakį. Tai buvo bendrinės kalbos užuomazgos ir pirmosios pastangos kalbą šiek tiek norminti, bet tai dar toli gražu nebuvo bendrinė kalba.

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje kūrėsi trys lietuviškų knygų leidybos ir lietuvių kalbos centrai. Pirmasis toks centras buvo protestantiškoji Mažoji Lietuva, kur protestantų kunigas Martynas Mažvydas 1547 m. Karaliaučiuje išleido Katekizmą – manoma, pirmąją lietuvišką knygą. O katalikiškoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje tuo metu formavosi dvi rašto kalbos: Kėdainiuose – vidurietiškoji (ja daugiausia rašė kanauninkas Mikalojus Daukša), Vilniuje – rytietiškoji (šia daugiausia rašė kanauninkas Konstantinas Sirvydas, beje, Vilniuje gražiai sakęs lietuviškus pamokslus, o tai rodo, kad XVII a. pradžioje Vilnius dar buvo gana lietuviškas).

Vėliau Vilnius sulenkėjo, Kėdainių svarba sumenko, ir knygų leidimas tomis tarmėmis nutrūko. Nenutrūko jis tik Mažojoje Lietuvoje tos vietos tarme. Ten 1653 m. pasirodė ir pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo Danielius Kleinas. Ir ten – kas ypač svarbu – antrojoje XVIII a. pusėje vietine tarme Kristijonas Donelaitis sukūrė nepaprastai reikšmingą pasaulietinį grožinį kūrinį – poemą „Metai“. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, katalikybei galutinai nugalėjus protestantizmą, lietuviškų raštų kalba smuko. Ji, ypač XVIII a., vis labiau imta teršti svetimybėmis, pirmiausia lenkybėmis.

Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (nuo 1795 m. iki 1914 m. kilusio Pirmojo pasaulinio karo sumaišties). Tuo laikotarpiu vienintelė oficialiojo bendravimo kalba buvo rusų kalba. Ja raštu ir žodžiu reikėjo bendrauti įstaigose, dėstyti mokyklose, o 1864-1904 m. net uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Tokios spaudos platintojai buvo griežtai baudžiami.

XIX a. pradžioje lietuvių kalbos padėtimi labai rūpinosi žemaičiai šviesuoliai – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kiti. Lietuvišką mokymą XIX a. viduryje rėmė vyskupas Motiejus Valančius. Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis ir priešinosi rusinimo politikai: samdė daraktorius ir slapta mokė vaikus lietuviškai. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas iš Prūsijos gabeno pasiaukoję knygnešiai.

Pietrytiniai Lietuvos pakraščiai vis labiau slavėjo: lietuviai, gyvenantys netoli baltarusių, perėmė baltarusių tarmę – kalbėjo „po prostu“, o Širvintų-Trakų krašte (vietomis ir apie Kauną, Kėdainius) įsivyravo lietuvišką tarimo atspalvį turinti lenkų kalba, vadinamoji „polščizna litevska“. Lenkiškai stengėsi šnekėti Lietuvos bajorija, net daugelis miestiečių. Lietuvių kalba išliko tik po šiaudinėmis pastogėmis. Ją – seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų – suskato tirti kai kurie žymūs lyginamosios kalbotyros specialistai: bijojo – žus ir neliks aprašyta net mokslui.

Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius Dionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų) tarme, jo amžininkas Antanas Strazdas ir kiek vėliau Antanas Baranauskas – rytų aukštaičių tarmėmis. Kad suprastų visi lietuviai, jų poezija vėliau pagal dėsningus fonetinius atitikmenis buvo pertvarkoma į bendrinę kalbą, todėl nukentėjo meniškumas, ypač rimai: dūnininkiškos Poškos eilučių pabaigos šeimyna – dyną, dabar skamba šeimyna – dieną. Strazdo: pakajų – rajų (žadininkavimas) pakeistas į pakajų – rojų; Baranausko švinta – krinta (puntininkavimas ir atitrauktas kirtis), susopo – topo (rotininkavimas) virto šventa – krinta, susopo – tapo. Baranauskas buvo ne tik poetas, bet ir kalbininkas. Vis dėlto net jis netikėjo, kad Lietuvoje bus bendrinė kalba ir kad tokios reikia, todėl siūlė tik rašte suderinti įvairių tarmių tarimo ypatybes, o kiekvienam skaityti pagal savo tarmę, pavyzdžiui, rašyti dūna ir pagal savo tarmę aukštaičiams skaityti duona, žemaičiams, nelygu jų patarmė, – douna, dūna ar dona.

Tačiau gyvenimas greitai parodė, kad didelę tarmių įvairovę rašte suderinti neįmanoma ir kad kai kuriuos tarmių garsus galima perteikti tik fonetinės transkripcijos ženklais. Pavyzdžiui, tardami upės pavadinimą Lėvuo šiaurės panevėžiškiai sukietina l, po tokio ł taria ė atitraukę liežuvį atgal, vietoj galūnės uo taria tarpinį garsą tarp o ir u. Aiškėjo, kad kuriant bendrinę kalbą protingiausia remtis viena kuria iš gyvųjų tarmių. Tai ir buvo padaryta XIX a. pabaigoje, Prūsijoje pradėjus leisti pirmuosius lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1883-1886) ir „Varpą“ (1889-1905). Jų kalbos, taigi ir formuojamos lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių) tarmė. Tai tarmė, išlaikiusi gana senovišką garsų sistemą, daug senoviškų morfologinių formų, todėl tik jai turime būti dėkingi, kad mūsų bendrinę kalbą pasaulis laiko senoviškiausia gyva indoeuropiečių kalba. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad bendrine kalba būtų tapusi, tarkim, šiaurės panevėžiškių tarmė, kur smarkiai atitrauktas kirtis ir labai sutrumpintos galūnės, turėtume bendrinę kalbą gal net modernesnę negu latvių.

Vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pasirinkimą lėmė ne jos senumas, o kitos priežastys. Suvalkija tuo metu buvo ekonomiškai stipriausia, turtingesni jos ūkininkai leido savo vaikus į mokslus, tad didžiuma to meto šviesuomenės buvo suvalkiečiai: ir „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, ir „Varpo“ – Vincas Kudirka, ir daugelis tų laikraščių bendradarbių. Aišku, visi jie norėjo rašyti ir rašė savo gimtąja tarme, šios tarmės atšaka buvo Mažosios Lietuvos lietuvių tarmė, taigi užteko tik perimti ir plėtoti tenykštes nuo Mažvydo laikų nenutrūkusias raštijos tradicijas. Pagaliau labai daug lėmė bendrinės kalbos tėvu vadinamas didysis kalbos normintojas kalbininkas suvalkietis Jonas Jablonskis.

Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką (garsyną) ir morfologiją (žodžių kaitybą, darybą) jis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką (žodyną) ir sintaksę (žodžių junginių ir sakinių sudarymą) normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai. Pavyzdžiui, suvalkiečiai gyvenamąjį namą vadina stuba, bet tai germanizmas, todėl Jablonskis bendrinei kalbai teikė kitų tarmių žodžius pirkia, troba. Arba suvalkiečiai po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio dėl vokiečių kalbos poveikio dažniausiai sako galininką: Nebark tą vaiką; Jablonskis čia teikė daugumai lietuvių būdingą neiginio kilmininką: Nebark to vaiko.

Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919, papildyta – 1922) bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Sunkesnius normų klausimus, daugiausia žodyno, padėjo spręsti žymusis kalbininkas Kazimieras Būga.

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) laikotarpis. Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Įsitvirtinusi lietuvių kalba stiprėjo, tobulėjo. Nuolatinėmis recenzijomis, praktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Draugija 1939 m. išleido Leonardo Dambrausko (Dambriūno) parengtą „Kalbos patarėją“. Ypač plačią vagą išvarė šios draugijos pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“ – jį inteligentai mielai skaitė, aptarinėjo. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris parengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei. Tuo metu susiformavo funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, publicistinis.

Okupuota ir aneksuota Lietuva Sovietų (vėliau pradėta vadinti Tarybų) Sąjungos sudėtyje nuo 1940 m. (su 1941-1944 m. fašistinės Vokietijos okupacijos tarpsniu) iki 1990 m. Sovietinė okupacija ir aneksija lietuvių kalbos tobulinimo ir plėtojimo darbus nutraukė: buvo panaikinta Lietuvių kalbos draugija, sustabdytas jos žurnalas „Gimtoji kalba“. Nebuvo geriau ir fašistinės okupacijos laikotarpiu. 1943 m. naciai Lietuvoje net uždarė universitetą. Nuo 1944-1945 m. – vėl nauja, apie pusšimtį amžiaus trukusi sovietinė okupacija, smarkiai žalojusi lietuvių kalbą ir siaurinusi jos teises.

Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai; rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos; reikšmingiausių mokslo sričių darbus lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.

Lietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas (= paskyra), pragulas (= pravaikšta), spravka ar spravkė (= pažyma, pažymėjimas), otviortka (= atsuktuvas), litforma (= liejimo forma) ir pan. Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos imta mokyti net lietuviškų darželių vaikus, nors šie dar neturėjo pakankamų gimtosios kalbos įgūdžių. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias (rusų-lietuvių ar rusų-lietuvių-lenkų) mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos-rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąja rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, kur, beje, pokario metais marksizmas-leninizmas ir dalis kitų bendrųjų disciplinų rusiškai dažniausiai ir buvo dėstomos.

Valdančioji Komunistų partija stengėsi veikti kalbą, ypač jos leksiką, tam tikrais draudimais (tabu). Pagal savo ideologiją ji šiurkščiai keitė kai kurias sąvokas. Apie 1918-1940 metų Lietuvą nebebuvo galima sakyti nepriklausoma, tik buržuazinė ar net fašistinė (persistengėlis istorikas Juozas Žiugžda siūlė taip ją vadinti dėl 1926 m. perversmo). Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis, kilęs XIX a. pabaigoje, buvo pavadintas buržuaziniu nacionalistiniu. Vietoj Lietuvos patriotas įdiegtas žodis nacionalistas, nes priimtinas buvo tik vienas terminas – tarybinis patriotizmas. Išguitas populiarus žodis ūkininkas: norėta, kad žmonės po kolektyvizacijos nebeprisimintų buvę savų ūkių šeimininkai; ūkininkas pakeistas žodžiu valstietis – lyg pabrėžiant, kad tai žmogus, priklausantis nuo valstybės. Populiarinta neigiama buožės sąvoka – turtingas, sunaikintinas valstietis. Bijota sąvokos tauta – ji keista liaudimi, kuri labiau suvokta kaip prastuomenė, – mat Stalinas liaudį ir vadus griežtai skyrė. Tautos daina, pasaka buvo pavadinta liaudies daina, pasaka, nors šalia peršamo folkloro šiaip taip išliko terminas tautosaka. Apie gamykloje ką pavogusį žmogų neleista rašyti pavogė, tik – pasisavino: tyroje sovietinėje visuomenėje vagių negalėjo būti.

Sovietmečio spauda buvo pilna pompastikos, atgrasių sustabarėjusių štampų. Stilius nulakuotas, nenatūraliai pakylėtas, „išpuoštas“ vis tais pačiais epitetais: didžiuliai pasiekimai, milžiniški laimėjimai, vieningai pritariame, aktyviai kovosime (už derlių, taiką, švarą...), o metaforos – nudėvėtos, išpūstos: ne pastatyta, o stojo į rikiuotę, ne gerai dirbo, o atidavė savo rankų šilumą ir pan.

Vis dėlto Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų pasėta sėkla dygo ir ilgainiui ėmė duoti vaisių. Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir leido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau. Liūdniausia, kad ji menko ir kaimuose, kur dėl 1948-1950 metų kolektyvizacijos ir dėl trėmimų į Sibirą sustiprėjo gyventojų kaita, ėmė maišytis tradicinės tarmės, skverbėsi miestiečių kalbos apraiškos.

Atkurtoji nepriklausoma Lietuva (nuo 1990 m. iki šiol). 1988-1989 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, kurio daugelis narių siekė atkurti šalies nepriklausomybę. Didelėmis pastangomis ir per aukas tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Per nepriklausomybės dešimtmetį tėvų pageidavimu įsteigta naujų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, o valstybinį darbą dirbantys kitataučiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, reguliuojanti kalbos raidą, oficialiai kontroliuojanti kalbos vartojimo būklę. Leidžiama daug kalbinės literatūros; akivaizdžiai pagausėjo gerai parengtų įvairių sričių terminų žodynų. Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.

Ateityje galima tikėtis kalbos kultūros gerėjimo, didesnio kalbos normų aiškumo, stabilumo, juo labiau kad grupė kalbininkų rengia naują svarbią knygą „Kalbos patarimai“, kol kas leidžiamą atskirais sąsiuviniais.