Autoriaus kalbos ypatybės
Autoriaus kalba gali eiti prieš tiesioginę kalbą, po jos, gali
būti įsiterpusi į tiesioginę kalbą arba atvirkščiai tiesioginė
kalba gali būti įterpta į autoriaus kalbą. Pvz.:
1. Žmogus tarė: Nemoku. (P. Maš.) 2. Ėmė paukščiai
bartis: Oi tu pelėda, kaip tau ne gėda! (K. Bor.) 3.
Mokytojas klausia: Kas yra? (S. Kapn.) 4. Dieną kitą
dar palauksiu ir pažiūrėsiu, nutarė Puodžiūnas. (A. Vien.)
5. Šitiek kulkosvaidžių! sušnibždėjo Puronis. (J.
Dov.) 6. Bet su kuo tu kirsi? nusijuokė Strazdas. (K.
Bor.) 7. Bet tamsta užmiršai kepurę, rėkia jam kažkas
prancūziškai. (A. Vencl.) 8. Ar ligonė jūsų giminaitė?
pasiteiravo susirūpinusi Elena. (H. Kors.) 9. Iš kokių
gi visa tai lėšų? laužė sau galvą ir stebėjosi Jonas
Puodžiūnas su ūkvedžiu. (A. Vien.)
10. Kuo ji kalta,
galvojo tada Juras, kuo kalti visi tamsuoliai, jei prastą
žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis, žinių
įsigyti? (P. Cvir.) 11. Į sanatoriją jį, kuo greičiau į
sanatoriją: jam ne tik plaučiai, bet ir širdis sušlubavo,
pamanė ji, bet broliui nieko nepasakė. (A. Vien.) 12.
Iš tiesų, sušuko Baltrus, lyg tartum kas žiba! (J. Bil.)
13. Gerai, aš sutinku, atsakė Alibėjus ir pagalvojęs,
nežiūrėdamas atamanui į akis, pridūrė: Bet taip pat su sąlyga!
(A. Vien.) 14. Kai šeimininkė, padavusi pietų, dėdama
morkas ant stato, pasakė: Na, vaikai, šiandien turėsite kuo
užsigardžiuoti, tai ir pietūs pasidarė kažin kokie negardūs.
(P. Maš.)
Iš pavyzdžių matyti, kad
autoriaus kalba ne tik nurodo tą asmenį, kuris sako ar sakė
tiesioginės kalbos žodžius, bet sykiu pažymi ir tos kalbos
realiąją situaciją.
Autoriaus kalbos tariniu
paprastai eina veiksmažodžiai, reiškiantys patį kalbėjimo
veiksmą (kalbėti, murmėti, pasakoti, plepėti, porinti,
pratarti, rėkti, sakyti, šaukti, šnekėti, šnibždėti,
švebeldžiuoti, tarti, taukšti...), kalbėjimo
priežastį bei tikslą (aiškinti, atsakyti, grasinti, klausti,
kreiptis, kviesti, nurodyti, pasiūlyti, pašaukti, patarti,
raginti, teirautis, teisinti, žadėti...), reiškiantys
mąstymą arba tokį psichinį procesą, kuris vyksta mąstymo ar
kalbėjimo metu (domėtis,
džiaugtis, galvoti, mąstyti, nudžiugti, nuliūsti, pykti,
piktintis, stebėtis, svajoti, žavėtis...).