Asmenvardžiai

Dvinaris asmens įvardijimas (vardu ir pavarde) įsigalėjo XVI–XVII a. Lietuvių kalboje vartojama pirma vardas, paskui pavardė. Pavardė gali būti vartojama pirma vardo abėcėliniuose sąrašuose, bibliografijoje ir pan.

Tradiciškai lietuviai turi vieną vardą, kartais du. Tarp dviejų vardų brūkšnelis nerašomas, pvz., Žemyna Aistė Bajoraitė, Algis Jonas Kavaliauskas. Brūkšneliu jungiamos dvigubos pavardės, dažniausiai moteriškos, pvz.: Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Ona Kreivytė-Naruševičienė;  rečiau – vyriškos, pvz., Laurynas Stuoka-Gucevičius, Jonas Baranauskas-Avelė.

Moterų pavardžių daryba

1. Netekėjusių moterų pavardės

Netekėjusių moterų pavardės pagal lietuvių kalbos taisykles daromos iš vyriškosios pavardės su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė (žr. norminį leidinį „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, § 46), pvz.: Šalnaitė, Pečiulytė, Vaitkutė, Girdžiūtė, Mickevičiūtė.

Kada kurią priesagą dėti?

-aitė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūnėmis -as, -a, pvz.: Urbaitė (iš Urbas), Talmantaitė (iš Talmantas), Girėnaitė (iš Girėnas), Antanauskaitė (iš Antanauskas), Kirlaitė (iš Kirla), Montvilaitė (iš Montvila).

-ytė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūnėmis -is, -ys, -ė arba -ia (po minkštojo priebalsio, taigi ir po j), pvz.: Laukaitytė (iš Laukaitis), Stanytė (iš Stanys}, Liogytė (iš Liogė), Stundžytė (iš Stundžia), Sajytė (iš Saja).

-utė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūne -us (po kietojo priebalsio), pvz.: Sutkutė (iš Sutkus), Vaitiekutė (iš Vaitiekus).

-ūtė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūne -jus, pvz.: Zujūtė (iš Zujus), Motiejūtė (iš Motiejus).

-iūtė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūne -ius (po minkštojo priebalsio), pvz.: Naudžiūtė (iš Naudžius), Kubiliūtė (iš Kubilius), Sinkevičiūtė (iš Sinkevičius).

2. Ištekėjusių moterų

Ištekėjusių moterų pavardės daromos iš vyriškų pavardžių daugiausia su priesaga -ienė (žr. norminį leidinį „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, § 47), iš dviskiemenių vyriškų pavardžių su galūnėmis -us, -ius, -jus moteriškos pavardės daromos su priesaga -(i)uvienė arba -ienė.

Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė, pvz.: Talmantė (iš Talmantas), Gudonė (iš Gudonis), Lebedė (iš Lebedys), Butkė (iš Butkus), Misevičė (iš Misevičius), Ambraziejė (iš Ambraziejus), Stundžė (iš Stundžia), Motuzė (iš Motuza). Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė. (Žr. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“; Žin., 2003, Nr. 65-3009.)

Kada kurią priesagą dėti?

-ienė – vedant iš visų vyriškų pavardžių, pvz.: Urbonienė (iš Urbonas), Palionienė (iš Palionis), Mikšienė (iš Mikšys), Liogienė (iš Liogė), Jovaišienė (iš Jovaiša), Stundžienė (iš Stundžia); Vaitiekienė (iš Vaitiekus), Radvilavičienė (iš Radvilavičius), Butkienė (iš Butkus), Rimkienė (iš Rimkus), Jucienė (iš Jucius).

-uvienė gali būti dedama, kai moters pavardė vedama iš dviskiemenių vyriškų pavardžių su galūne -us, pvz.: Sutkuvienė (iš Sutkus), Rimkuvienė (iš Rimkus).

-iuvienė gali būti dedama, kai moters pavardė vedama iš dviskiemenių vyriškų pavardžių su galūnėmis -ius, -jus, pvz.: Rimdžiuvienė (iš Rimdžius), Zujuvienė (iš Zujus).

Pastaba. Tekėdama moteris gali pasirinkti dvigubą pavardę, tokia pavardė rašoma su brūkšneliu, pvz., Rūta Simutytė-Gaidienė, Asta Butkė-Jurgaitienė.

Pastaba. Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės formos gali būti daroma su galūne -ė, pvz.: Alminė (iš Alminas), Talmantė (iš Talmantas), Butkė (iš Butkus), Vaitiekė (iš Vaitiekus), Gudonė (iš Gudonis), Lebedė (iš Lebedys), Misevičė (iš Misevičius), Ambraziejė (iš Ambraziejus), Stundžė (iš Stundžia), Motuzė (iš Motuza). Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė.

Klausimai dėl vyriškų pavardžių formų

Kaip kreiptis į vyrą, pavarde Sakalas?

Kreipinys: Sãkalai! Vil̃kai! (ne Sakale! Vilke!)
Pastaba. a kamieno daiktavardžiai vienaskaitos šauksmininke paprastai turi galūnę -e, pvz.: draugas – drauge! vilkas – vilke! Tačiau tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys vyrų vardus ir pavardes, vienaskaitos šauksmininke turi galūnę -ai, pvz.: Petras – Petrai! Gintaras – Gintarai! Kazlas – Kazlai! Gutauskas – Gutauskai!

Kaip kreiptis į sutuoktinius: Daũkšos ar Daukšaĩ?

Vyriškųjų pavardžių daugiskaita su kirčiu galūnėje žymi šeimas, poras, pvz.: Kaupaĩ, Petraičiaĩ, Lapiaĩ, Daukšaĩ. Taigi kreipiamasi į ponus Daukšas – Daukšaĩ! Poros vadinamos ne tik pagal vyro pavardę, bet ir pagal vyro vardą, pvz., Alvydaĩ, Gintaraĩ, Jonaĩ.
Tos pačios pavardės su kirčiu kamiene žymi tik vienos pavardės vyrų daugį, pvz.: broliai Kaũpai, Petráičiai, pusbroliai Lãpės, Daũkšos.

Klausimai dėl vardo ir pavardės registravimo

Ar galima dukrai duoti vardą Anna? Metrikacijos skyrius nesutinka rašyti dvigubos n.

Teisingai.
Rusų kalbos vardas Анна į lietuvių kalbą perrašomas kaip Ana pagal „Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukciją“ (Vilnius, 1990). Instrukcijos § 25 nustato, kad rusų kalbos dvigubosios priebalsės į lietuvių kalbą transkribuojamos viena priebalse.

Kaip sudaromos ištekėjusių moterų pavardės iš nelietuviškos kilmės vyro pavardės?

Moterų pavardės, vedamos iš nelietuviškos kilmės vyro pavardės, gali būti sudaromos laikantis tos kalbos, iš kurios kilusi vyro pavardė, taisyklių.
Pavyzdžiui, vyro pavardė Avdejevas: atsižvelgiant į pavardės rusišką kilmę (vyro ir jo senelio pavardė rus. Авдеев), moters pavardė gali būti sudaryta pagal rusų kalbos taisykles (rus. Авдеев > Авдеевa) – Avdejeva. Pasirinkus dvigubą pavardę pavardė galėtų būti, pvz., Zanevičiūtė-Avdejeva.
Arba vyro pavardė yra Fedč – nelietuviškos kilmės ir nesugramatinta, t. y. be lietuviškos galūnės, vyro motinos ir giminės moterų pavardės taip pat Fedč: atsižvelgiant į nelietuvišką pavardės kilmę, giminės moterų pavardžių rašymo tradiciją ir žmonos pageidavimą, žmonos pavardė gali būti negramatinama, t. y. Fedč arba, pavyzdžiui, Kubiliūtė-Fedč.
Žinoma, asmens pageidavimu pavardės gali būti sudaromos pagal lietuvių kalbos taisykles, pvz., Avdejevienė, Fedčienė, Fedčaitė.  

Kaip turėtų būti rašoma už užsieniečio ištekėjusios moters ir užsienyje gimusio vaiko pavardė?

Kalbos komisijos nuomone, už kitų šalių piliečių ištekėjusių ir pasirinkusių vyro pavardę moterų pavardės, taip pat tokios šeimos vaikų pavardės išimties tvarka turėtų būti rašomos laikantis originalios vyro (tėvo) pavardės rašybos (kai originali pavardė fiksuota lotyniško pagrindo rašmenimis). Pavyzdžiui, dvigubą pavardę pasirinkusi Stachowicziaus (Stachowicz) žmona – Radvilaitė-Stachowicz arba Wilburo duktė turėtų būti registruojama pavarde Wilbur.

Vyro ar tėvo pavardė be lietuviškos galūnės, o žmonos ar dukters pavardę pageidaujama lietuvinti. Kaip sudaromos moterų pavardės tokiais atvejais?

Sudaroma pagal įprastas taisykles, tik iš adaptuotos (su lietuviška linksnio galūne) vyriškosios pavardės formos. Pavyzdžiui, vyro pavardė Jaroslav: adapt. Jaroslavas, taigi moteriškos pavardės būtų Jaroslavienė, Jaroslavaitė; vyro pavardė Čalyj: adapt. Čalis (kilm. Čalio), todėl moteriškos pavardės Čalienė, Čalytė; vyro pavardė Chodkevič: adapt. Chodkevičius, todėl moteriškos pavardės Chodkevičienė, Chodkevčiūtė; be to, gali būti Jaroslavė, Čalė, Chodkevičė.

Vardo ir/ar pavardės tapatybės klausimai

Kalbos komisijos nuomone, vardo ir pavardės variantų įvairavimas to paties ar su tuo pačiu asmeniu susijusiuose dokumentuose neturėtų kelti abejonių identifikuojant asmenį, tačiau nustatyti asmens tapatybę nėra Komisijos kompetencijos dalykas. (Asmens tapatybę nustato teismas.)

Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktą ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, bet piliečio pageidavimu arba nesugramatinti (be lietuviškos linksnio galūnės), arba sugramatinti (su lietuviška linksnio galūne). Nesugramatintos ir sugramatintos vardo ir pavardės formų atsiradimas to paties asmens dokumentuose neturi kelti abejonių dėl asmens tapatybės. Pvz.: Piotras Bujakas yra taisyklingai perrašyta pavardė iš rus. Буяк Пётр.
Pastaba. Tėvavardžių lietuvių kalboje nėra, žr. 1988 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 25 „Dėl tėvo vardo rašymo“.

Jei Lietuvos Respublikos piliečiai, lankydamiesi ar gyvendami užsienyje, patiria sunkumų dėl skirtingų šeimos (giminės) narių pavardžių formų, gali kreiptis į komisiją pažymos dėl šeimos pavardės tapatumo, komisija gali patvirtinti, kad, pavyzdžiui, Petrauskas, Petrauskienė, Petrauskaitė yra vienos šeimos pavardės, kurių bendras kamienas Petrausk-, o kiti formantai nurodo asmens lytį ir iš dalies – šeiminį statusą. Tokia lietuvių kalbos (Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos) pavardžių darybos sistema sena, susiformavusi per kelis šimtus metų ir įtvirtinta oficialiojoje vartosenoje.

Dažniausios asmenvardžių formų įvairavimo priežastys:

1. Skirtingų kalbų vardynas. Pvz.:

a) Joana ir Johanna: dokumentuose fiksuoti trys asmens vardo variantai: Joana, Johanna, Johana. Lietuvių kalbos vardyne yra vardas Joana, kilęs iš sulotyninto hebrajiško vardo Joanna arba Johanna, taigi dokumentuose – to paties vardo trys variantai;

b) Helena ir Elena: Helena ir Elena yra to paties vardo variantai, lietuvių kalboje paplitęs variantas Elena, tačiau lenkų, vokiečių, olandų ir kai kurių kitų Europos kalbų vardynuose jis rašomas su raide h (žr. „Słownik imion“. – Wrocław–Warszawa–Kraków, 1991, p. 123–124);

c) Elžbieta, Jelizaveta, Elizaveta: tai tos pačios kilmės vardo variantai: pirmasis vartojamas lietuvių, lenkų kalbų vardyne, antrasis – rusų, o trečiasis paraidžiui perrašytas iš rusų kalbos (ne transkribuotas);

d) Andrius ir Андрей: Andrius galėjo būti perrašytas į rusų kalbą kaip Андрей, priartinus prie rusų kalbos vardyno. 

2. Vardo variantų (trumpųjų, tarminių) vartojimas to paties asmens dokumentuose. Pvz.:

a) Marija ir Marijona: abu vardai yra panašios kilmės – Marija kilo iš sulotyn. hebr. Maria, Marijona – iš dvigubo vardo Maria-Anna (žr. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. – Vilnius, 1994, p. 263–264) – ir kartais vartojami kaip variantai;

b) Nastia ir Anastazija: Nastia yra vienas iš vardo Anastazija trumpųjų variantų (lietuviškame vardyne dažnesnis trumpinys Nastė; žr. Kuzavinis K., Savukynas B. „Lietuvių vardų kilmės žodynas“. – Vilnius, 1994);

c) Enrikas ir Henrikas: lietuvių kalbos vardyne yra abu germaniškos kilmės vardo (germ. Heinrich) variantai Enrikas ir Henrikas (žr. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. – Vilnius, 1994). Per italų kalbą (it. Enriko) atėjęs vardo variantas Enrikas artimesnis lietuvių kalbai, nes žodžiai su garsu h yra skolinti, tačiau ilgainiui išpopuliarėjo būtent Henrikas;

d) Vincentas ir Vincas: tai yra to paties vardo variantai, antrasis – pirmojo trumpinys (žr. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. – Vilnius, 1994, p. 214). Visuose pateiktuose dokumentuose (pvz., santuokos ir mirties, vaikų gimimo liudijimuose) nuosekliai vartota trumpoji vardo forma, tik gimimo liudijimo (g. 1935 m.) išraše ilgoji. 

3. Kitų kalbų raidynas ir gramatika. Pvz.:

a) Rimoit ir Rimeic: pavardė Rimoit galėjo būti perrašyta kaip Rimeic dėl skirtingų kalbų (gudų, lenkų) įtakos Vilniaus krašte;

b) Helena-Vanda Meškovska ir Elena Vanda Meškauskaitė: šie vardo ir pavardės variantai atsirado dėl lietuvių ir lenkų kalbų vardyno, gramatikos ir rašybos skirtumų;

c) Mažeika ir Мажейко: liet. Mažeika perrašyta į rus. kaip Мажейко priartinus pavardę prie rusų kalbos gramatikos taisyklių;

d) Edwards ir Edvards: kadangi lietuvių kalbos raidyne nėra raidės w ir ją atitinka raidė v, už kitos valstybės piliečio Edwards ištekėjusios moters pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase perrašyta kaip Edvards.  

4. Raštininkų klaidos. Pvz.:

a) Agnieška ir Ignieška: lietuvių vardyne yra vardas Agnieška, kitas vardo variantas – Ignieška greičiausiai atsirado dėl raštininkų klaidos, nors kitose kalbose yra šio vardo variantų su i (pvz., portugalų Ignez, Inez);

b) Piebalga ir Pirbalga: „Lietuvių pavardžių žodyne. T. L–Ž“ (Vilnius, 1989) užfiksuota pavardė Piebalga (kaip ir asmens pase). Tai leidžia manyti, kad kiti pavardės variantai įvairiuose dokumentuose ir laiškuose atsirado dėl raštininkų neatidumo: Pebolga, Priebalga, Priebalka, Pirbalga; Piebalgienė – Priebalgienė, Piebaldienė; Piebalgaitė – Pebalgaitė;

c) Peciukonis ir Pieciukonis: tai dvi tos pačios pavardės formos, atsiradusios dėl raštininkų neatidumo, galbūt ir rusų kalbos įtakos (rus. e gali būti skaitoma kaip ie). Valkininkų krašte fiksuota autentiška pavardės forma Peciukonis (žr. „Lietuvių pavardžių žodyną“, Vilnius, 1989, p. 418), tokią giminės formą liudija ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenys iš Romos katalikų bažnyčios krikšto aktų įrašų knygos;

d) Brundzienė ir Brunzienė: moteriškos pavardės formą Brunzienė galima laikyti nenorminiu pavardės Brundzienė variantu (< Brundza, žr. „Lietuvių pavardžių žodynas. A–K“, Vilnius, 1985, p. 316), atsiradusiu dėl raštininkų kaltės. Klaidą galėjo lemti fonetiniai reiškiniai: dėsninga, kad susidūrus tos pačios artikuliacijos priebalsių grupei, šiuo atveju trims dantiniams n, d, z, vienas iš garsų gali būti netariamas arba tariamas silpnai. Taigi Brundzienė, silpnai artikuliuojant gali skambėti kaip Brunzienė, plg. tempdavo skamba kaip temdavo.