Aktualioji skaida

Komunikacinis (pasakymo organizavimo) aspektas yra glaudžiai susijęs su sintaksine teksto analize. Aktualioji skaida yra tartum natūralus tos analizės tęsinys. Čia sakinys dalomas į dvi dalis: į temą (tai, kas adresatui yra žinoma, duota, sena, nereikšminga) ir į remą (tai, kas adresatui yra nežinoma, nauja, aktualu, reikšminga). Temos atlieka teksto siejamąją (koneksijos) funkciją, remos teikia adresatui naują informaciją. Aktualiosios skaidos analizė be teksto būtų neįmanoma.

1. Kaip matome, rema prijungiama prie temos, ją papildo. Tema – pradinis posakio taškas, rema – posakio branduolys. Kalbėdamiesi pašnekovai (adresatas ir adresantas) paprastai turi justi bendrą foną, bendrą situaciją, numanyti, kas klausytojui akivaizdu ir ką jis norėtų sužinoti.

1.1. Temą ir remą galima pažinti ir iš kitų požymių. Temą paprastai rodo sakinio prepozicija, t. y. sakinio pradžios žodžiai, remą – postpozicija, pvz., pasaka ,,Laumės verpėjos“ prasideda taip:

Kitą sykį gyveno ūkininkas. Jis / turėjo sūnų. Užaugęs sūnus / parvedė marčią. Pirmasis sakinys paprastai neskaidomas (jis tartum pristato įvykio foną, situaciją; tai egzistencinis sakinys). Kiti sakiniai pradedami tema (ji atskirta pasvirusiu ženklu), baigiami rema. Tema neakcentuota, nepabrėžta, tariama kylančia intonacija, o rema akcentuota, tariama krintančia intonacija.

Tema retkarčiais sutampa su veiksniu, o rema – su tariniu, pvz., Jonukas / grįžo. Mes / džiaugiamės. Tačiau taip esti ne visada; sakinyje Nukrito / pieštukas žodis nukrito – tema, nes ir klausytojai tai išgirdo, jiems tai žinoma, o pieštukas – rema, nes kalbėtojas tai pamatė (o kiti gal ne) ir nori informuoti klausytojus.

1.2. Be žodžių tvarkos ir intonacijos (pabrėžimo), yra ir kitų, pagalbinių priemonių, padedančių atskirti aktualiosios skaidos komponentus: tai įvardžiai, įvardžiuotinės kalbos dalys, įvardiniai prieveiksmiai; dalelytės. Paprastai temą nurodo anaforiniai įvardžiai jis, šis, tas, tai, visa tai, anas ir t. t. Jie arba eina anksčiau pasakytų žodžių substitutais, arba šlyja prie temos kitų indeksų, pvz., vardažodžių, pavadinimų, vardų. Ją signalizuoja ir prieveiksmiai (tada, ten, tiek, taip ir t. t.), ir įvardžiuotinės kalbos dalys (gerasis, trečiasis, minėtasis). Plg.: Ta jo / klausia. | Tada ta mergina / pabudo... | Pirmoji citata – dalykiška gamtininko analizė.

Prie remos šlyja dalelytės ne, dar, ir, irgi, vis, jau ir kt. Vis dėlto pagalbinės priemonės ne visada tiksliai signalizuoja, kur tema, kur rema. Rasti remą gali padėti atsakymo elipsė: temą atsakyme galima praleisti, o remos niekada nepraleidžiame, pvz., į klausimą Kur eini? atsakoma Aš einu / namo. Tačiau dažniau atsakoma tik Namo. Taigi čia namo tikrai yra rema, o aš einu – tema. Ir šiaip dialogo klausimai (kur, kada, koks ir kt.) reikalauja remos. Ja paprastai į tuos klausimus atsakoma. Sutrumpinti atsakymai yra remos.

2. Taigi žodžių tvarka ir intonacija (frazės kirtis) yra svarbiausi temos ir remos rodikliai. Rašytinėje (ypač mokslinėje ir dalykinėje kalboje) čia daug lemia žodžių tvarka. Todėl reikėtų taisyti tokius sakinius mokinių rašiniuose: Gerą draugą turėjau aš. Atnešdavo žaislų man jis. Įvardžiai aš, jis paprastai nurodo temas, o čia nemotyvuotai nukelti į sakinių pabaigas, tartum jie būtų remos.

3. Aktualiosios skaidos problemos nėra dar galutinai išryškintos. Dėl daugelio dalykų dar diskutuojama. Ne visada sutampa tai, kas žinoma, kas pateikta, sena ar nereikšminga informacijos atžvilgiu; gali tai būti ir skirtingi reiškiniai, o viskas vadinama temos vardu. Sprendžiami ir židinio (fokuso) bei pagrindo santykiai su tema bei rema ir t. t. Ne iki galo nustatytos ir žodžių tvarkos bei frazės kirčio funkcijos skiriant temą nuo remos.

Pastaruoju metu jau ieškoma centrinės bei periferinės temos, pereinamųjų atvejų (perėjimo) nuo temos iki remos. Tokių problemų yra ir daugiau. Vis dėlto ir dabartinė mokslo padėtis labai padeda sudaryti taisyklingesnius sakinius bei tobuliau bendrauti.