2006 m. vasario 18 d.

Kartą vyresnysis brolis nei iš šio, nei iš to išardė sienas, išmėtė spąstus pelėms gaudyti. Mažasis apstulbęs žiūrėjo(,) žiūrėjo, pagaliau neištvėrė ir pravirko. Paskui pagrasino apskųsiąs tėvui. Tėvas mat visuomet jį užtardavo(,) kartais neleisdamas vyresniajam nė pasiteisinti. Tačiau šįkart mažasis abejojo, ar taip bus ir dabar. Tikriausiai klius abiem. Todėl skųstis nė negalvojo, tik grasė. O kai gąsdinimas nepadėjo, ėmė įrodinėti, kad daugiausia darbavosi jis, kad vyresnysis neturįs teisės taip elgtis. Šis tiktai juokėsi ir su piktu pasitenkinimu draskė visa, ką mažasis taip stropiai buvo sukūręs. Tą pertvarą, kurią jis klūpodamas lipdė prieš kelias dienas iš molio, dabar spardė nuožmi brolio koja. Jų darbo įrankiai, net maisto atsargos (– arba , – arba ,) viskas zvimbė pro susigūžusio mažylio galvą, tiško jam į akis smėlis. Neištvėręs mažasis griebė po ranka pasitaikiusį lentgalį ir(,) klaikiai spiegdamas(,) puolė savo brolį. Šis(,) išgąsdintas gal ne tiek jo smūgių, kiek spiegimo(,) puolė laukan. Visą dieną iš pašiūrės sklido prislopintas mažojo inkštimas.

Po kelių mėnesių jie susitaikė. Vyresnysis mažąjį įtikino, kad būsto statyba — vaikų žaidimas. Tikri vyrai turi vaikščioti persimetę per petį lankus, jodinėti arkliais. Susimąstęs klausėsi jaunesnysis ir linkčiojo galvą (, arba – arba , – arba : arba ;) galėjai manyti, kad jis tebepyksta.  

Pagal Bronių Radzevičių