Testo Nr. 23 atsakymai

Teksto suvokimas, skyryba, rašyba, kalbos kultūra

 

      1. Teksto suvokimo užduoties atsakymai.

      (Pateikti atsakymai gali būti suformuluoti ir kitais žodžiais. Svarbu, kad būtų pasakyta ta pati mintis.)

 

      1. Vienatvė; bandymas suprasti ir apmąstyti vienatvę; vienatvės prasmė.

      2.1. Kodėl vienatvė gali būti teigiama? Kas tai yra vienatvė? Kada žmogus patiria vienatvę?

      2.2. Žmonės, nepatyrę vienatvės jausmo, nes autorius tarsi nori padėti šią būseną suprasti, paaiškinti jos prasmę.

      3. D. Kajokui vienatvė – visiškas atsiribojimas nuo aplinkos, žlugdanti dvasinė būsena, vidinis skausmas, vilties praradimas.

      4. Būdamas vienas žmogus pradeda analizuoti savo dvasinį pasaulį, ima suvokti egzistencijos prasmę. Šie dalykai yra labai svarbūs ir poezijoje, todėl pradedantys poetai dažnai stengiasi patirti vienatvę, kad jų kūryba būtų ne paviršutiniška.

      5.1. Autorius teigia, jog vienatvė yra siaubingas jausmas, atsiskyrimas nuo visko; geriau mirti nei pažinti vienatvę.

      5.2. Aš pritariu D. Kajokui, nes manau, kad vienatvė iš tikrųjų žlugdo žmogų, atima bet kokią viltį. Tai būsena, kai žmogui nerūpi materialūs dalykai, aplinka…

      6. Ne: „<…> dabar suprantu ir tai, ko anksčiau nenutuokiau: vienatvėje staugiama iš skausmo, ne virpama tikintis ko nors netikėto, viliantis išvysti save“.

      7. Manau, kad yra, nes ne visada žmogus skaitydamas kūrinį atkreipia dėmesį į kiekvieną žodį ir supranta tikrąją jo reikšmę. Taip pat bėgant laikui žmogus įgauna daugiau gyvenimiškos patirties ir daug ką ima suvokti bei vertinti kitaip.

      8. Vienatvę patiriantis žmogus jaučia tik sielos skausmą, jam neberūpi materialus pasaulis, daiktai tampa nieko verti.

      9. Autorius vartoja daug sudėtinių sakinių, jie kaitaliojasi su išplėstais vienanariais sakiniais (pvz.: Aklina siena; Visiška dvasinė izoliacija). Kalba labai metaforiška.

      10. Publicistinis, nes nagrinėjama visuomenei aktuali tema, meniškumas derinamas su vaizdingumu.

      11. Esė.

      12. Ką jaučia žmogus vienatvėje ir kas tai yra? Kuo vienatvė skiriasi nuo vienumos? Kas žavisi vienatve?

      13. Vienatvė man – tai būsena, kai nebesinori gyventi, kai aplink nematai teigiamų dalykų, kai žmogus užsidaro savyje, daug laiko skiria apmąstymams, kai vienintelis svarbus lieka vidinis pasaulis.

 

      2. Įrašykite praleistas raides ir padėkite trūkstamus skyrybos ženklus.

      Tvardėsi, rijo ašaras, niekam jų nerodė, jautė: pratrūks paskui. (A. Z.) Kiaurą naktį visi akių nesudėjo: vyrai akmenis kilnojo, rąstus nešiojo, kad patiktų mieląjį svetelį, moterys puotai gamino ne paukštieną, ne žvėrieną kepė – virė juodą dervą, karštą vandenėlį. (V. K.) Įdėmiai pasižiūrėjo dukters veidan, ar ji nesuprato, ką jis sapnuodamas kliedėjo, ir gal išsitarė žodžiais: pinigai turi būti čia. (M. K.) Kai savo tašinius nušveitė šiurkščiu, o paskui glotniu panemunės akmeniu, kai juos nusvidino balta samana, kai sustatė krūvon, prisėdo nuošaliau, per tuos trumpus mėnesius pirmąsyk vidury dienos atsikvėpė ir žvelgė iš šalies į jauną motiną su kūdikėliu, į šalimais stovinčią Giltinę, kuri vienoje kaulėtoje rankoje laikė dalgį, o kitoje svarstykles. (V. B.) Jaučiau, kad turiu kažką pasakyti, bet, kaip ir visada tokiais kartais, niekas neatėjo į galvą. (J. M.) Tik vėliau, jau žiemos pradžioje, vakarais ilgiau su mergaite pasėdėjusi prie knygos, mokytoja pajuto, kad Teresikė pradeda suvokti ryšį tarp raidžių. (A. P.) Atsistojęs tako gale ir atsirėmęs į kastuvą, jis palydėjo akimis dvi tolstančias figūras: vieną aukštą, žengiančią tvirtu, grakščiu žingsniu, o kitą mažą, tipenančią protarpiais ristele. (A. P.) Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs, galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas, kurios atėję žemėn augs, subręs ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus, mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias. (V. M.) Tačiau, kai nunešiau pirmą savo apsakymą vieno žurnalo redaktoriui, sukaupęs visą savo kantrybę turėjau išklausyti ilgą instruktažą, kaip ir kas reikia ir kaip ir ko nereikia rašyti. (J. M.) Kaip aš galėjau tavęs čia nepamatyti, juk buvo dar visiškai šviesu, kai pašokau iš lovos, be to, žiūrėjau kelis kartus. (J. A.) Bet pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve. (I. S.) Na, na, Mačkiene, ir tu augini dukterų, nemandravok! (J. S.) Linkuvoje tuo metu klausytojus pravirkdančiais ir net ant grindų suguldančiais pamokslais ir nepaprastu dievotumu buvo pagarsėjęs kunigas Maliauskis. (R. Š.) Ji paleidžia mano alkūnę, vėl apkabina vaiką – vienintelę savo viltį, vienintelę atramą. (A. Z.) Jei būčiau atidaręs, ji, ko gero, būtų trenkusi man per veidą. (A. Z.)

      Parvažiavęs į namus, jis būtinai nueidavo į alksnyną ir stovėdavo prie pajuodusio nulaužto alksnio stagaro. Dairydavosi ir į kitus medžius – egles ir beržus, kurie užaugo, pasidarė beveik neatpažįstami. Būdavo liūdnai gera prisiminti tą laiką, kai jis čia atbėgdavo ankstų pavasarį ir kai pasitikdavo ištisos salos baltų ožkabarzdžių ir saldus paukščių triukšmas. Po šitiek metų jam čia būdavo graudoka – ir ne todėl, kad jau nebebuvo nei tėvų, nei kalės, nei senųjų kelių, pagaliau nei to alksnio stagaro, – o todėl, kad nepraradusiam saitų su gyvaisiais ir mirusiais negali būti negaila to, kas praėjo, nes – kas tai buvo, balta ar juoda – maišėsi laiko katile, ir tą skystį teko gerti.

      Nuo pušynėliais apaugusių kalvelių, ant kurių ji užsiropščia, atsiveria spindinčios rudeninės tolumos su gelstelėjusiais miškais, gaubiamais melsvo dūmelio. Nuo šios kalvos jai matyti ir vieškelis, jis rangosi tarp pilkų kalvų, ant kurių dosniai žeria spindulius saulė. Kvepia sakais, ūžauja pušys, siūruojamos vėjo, dirvonėliuose, kur jau draikosi voratinkliai, čirpia žiogai, bet liūdnas, pritilęs jų čirpavimas. Saulė, dabar patamsėjusi, didelė, prisigėrusi arimų ir šienapjūtės kvapų, kybojo virš plyno lauko: vieškeliu palei kapinių sieną plaikstėsi dulkės, sukeltos genamų galvijų, pilkėdamos jos akyse, jos gulė ant medžių, žolės…

      Šalia savęs ant suolo nušveitė purviną skėtį, nutrintos odos rankinuką, Tomo A. Rudoko eilėraščių knygutę ir juodai pilkų kraujažolių, tikriausiai rinktų tarp bėgių, puokštelę. (J. I.) Pro durų langus jis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą vagoną; jie atrodė it ligoninės palatos, kuriose žmonės, atplėšti nuo savo aplinkos, daiktų, įpročių, artimųjų, praranda patys save. (J. I.) Rėžkit, vyrai, tiesiai, kad šipuliais eitų. (A. Z.) Jurgis Lipneika nepajunta, kaip nuo žemės atsiplėšia brikelio ratai, ir ima ore siūbuoti visas vežimas. (A. Z) Pro jį zuja žmonės, dūzgia mašinos, viską gaubia didelis triukšmas, bet jis, rodos, nieko nemato, nieko negirdi – jį visą pasiglemžęs laikraštis. (J. M.) Pirmiausia reikėjo ištaisyti jo kalbą, nes autorius (pats tai gerai žinojo) nemokėjo bendrinės kalbos ir jos rašybos. (R. Š.) O žiūrėt jai nė nereikėjo: jau seniai žinojo, kur pasvirusi, žinojo, kad virs visai į priešingą pusę, negu rodė vyras – tai lengvai suprastų ir vaikas. (B. Rdz.) Tragedijos skambėjo kaip nešvankūs kupletai. (B. Rdz.) Pirmoji lietuviška knyga – didelis nacionalinis turtas, gausių tyrinėjimų objektas. (Jut. M.) Jie dideli tiek, kiek mes suvokiame jų didumą, kiek mūsų dvasios žvilgsnis pasineria į jų gelmę, į jų prasmę ir paskirtį erdvėje ir laike. (Just. M.) Skaitant poemą, ne sykį atrodo, kad net didįjį gamtos ciklą – metų laikus – net ir saulelę danguje iš pavasario į rudenį ir žiemą suka baudžiauninkų darbas. (Just. M.) Ir tada jie galvodavo apie namus, pasilikusius toli, kaime. (B. Rdz.) Kartais man rodosi, kad jie turi ginklą ir juo naikina visus, kurie nori išsiskirti. (B. Rdz.) Pirmasis incidentas, aišku, nieko nepatenkino – scenoje viešpatavo baisi netvarka. (B. Rdz.) Kaip, žiemkentėli, o kaip tu iškentei žiemą ir šaltį. (Just. M.)

 

      3. Įrašykite praleistas raides.

      Bet rasi ir Vilius kurdien taip išsimaudys šaltame vandenyje. (I. S.) O motina jai prikišo, kad ji nežinanti, kokį mergininką dar savo gyvenime nusitversianti. (I. S.) Kai pritilusiais laukais atplaukdavo varpų skambesys, sužadindavo trumpą maldingą nuotaiką ir vėl nuščiūdavo, jie dar ilgą laiką kažko vis klausydavosi. (J. M.) Ir ją prisiminęs, grauždavosi, pats savęs neapkęsdavo. (K. Bo.) O jis buvo aštuoniolikos metų ir išėjo iš savo kaimo, kad daugiau į jį nebegrįžtų. (K. Bo.) Dažnai galvoju apie mūsų perspektyvą, bandau nustatyti naujausius bręstančios sąmonės vystymosi dėsnius. (A. Z.) Atrodo, patenkinta savimeilė turėjo džiūgauti, tačiau vietoj kerštingo triumfo širdį slėgė nepakeliamas sunkumas. (J. Av.) Galvoje mintys tingo, tolo, tik tarpais suspurdėdavo, suplevendavo tarytum beužgęstančios žvakės liepsnikės. (V. B.) Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabadau su ankstyvaisiais paukščiais. (V. M.) Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu, kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę. (V. M.) Juoda ledinė baimė pasiveja roges, šalta, stingdanti lenkiasi prie vaiko ausies: neatsigręžk, jei atsigręši, pavirsi varvekliu. (V. J.) Ir taip įsitraukus į darbą, trejetas dienų vėju praūžė. (M. K.) Staiga jųdviejų dėmesį pasiglemžia iš kažkur atbėgusi avis. (J. V.) Leiskite sužinoti, gerbiamasis jubiliate, su kokiais paveikslais kovojo jūsų žmona? (J. M.) Jau tas jos vardas senajai bjaurus: kaip galima mergaitę krikštyti Regina! (I. S.)

      Parduotuvėje moteris užtruko. Ryžosi stovėti eilėje dėl saldainių, be to, reikėjo ryžių ir cukraus. Iš tolo namų langai buvo tamsūs, įprasto šviesos ruožo iš vaikų kambario nematyti. Moteris paspartino žingsnį. Palikusi pirkinius ant aslos, nenusivilkusi ir nenusiavusi ji skubiai pakilo į viršų. Vaikai snūduriavo. Moteris užklojo vyresnją ir, nedegdama šviesos, nusileido laiptais į apač. Tik dabar ji pastebėjo šunį. Jis prišokęs lyžtelėjo jai plaštaką. Krūptelėjusi moteris atitraukė ranką. Šuo taip pat atšlijo ir, suvizginęs uodegą, pasitraukė atatupstas.

      Jis inkštė net pasikūkčiodamas. Pavėdėjau prie stalo. Norėjau, kad išgirstų, kaip skambiai į grindis kaukši sušalę jo medinukai, kad pamatytų blizgančią, tepalu ištepliotą odą. Bet jis spyriojosi ir vis verkė. Mačiau, kaip už lango sniego sūkurys atskilo nuo pusnies ir it lengvas dūmelis nuplaukė laukais. Kai atsigręžiau, jo jau nebebuvo. Per sūkuriuojančius laukais sniegus, pro debesis lekiant mėnuliui, jis brido į gūdžių miškų apsuptą kaimą, kur žiemos rytais tokia blyški šviesa prasimušdavo pro užšalusius langus ir gulint ant krosnies girdėdavosi, kaip dunksi motinos stumdomi puodai…

 

      4. Pažymėkite taisyklingus sakinius.

      1. Eilėraštyje panaudota daug metaforų ir kitų vaizdingų išsireiškimų.

      2. Gerai žinančius anglų kalbą kasmet siunčiame studijuoti į užsienį.

      3. Aš nepernešu tokių kvailų kalbų su nepažįstamais žmonėmis.

      4. Esu tvirtai įsitikinęs, jog su tuo žmogumi bendrauti nereikėtų.

      5. Pamatysi, tavo straipsnį tikrai patalpins kitame žurnalo numeryje.

      6. Nesuprantu, kodėl tokius didelius reikalavimus statai savo vaikams?

      7. Greičiau nuimk nuo ugnies puodą, nes nepastebėsi, kaip košė prisvils.

      8. Vakar viešbutyje sumokėjau už visas paslaugas ir išvykau namo.

      9. Sekmadienį buvo labai linksma, nes pažymėjome mamos jubiliejų.

      10. Visi gerai žinome, kad Pabaltijo tautas jungia vieningi tikslai.

      11. Dar ir dabar niekaip negaliu suprasti, ką reiškia toks jo elgesys.

      12. Nurodykite visas mano klaidas, neteisingai panaudotus žodžius.

      13. Tikrai žinau, kad prieš keletą dienų šią moterį kur tai mačiau.

      14. Kuo greičiau pernešk daiktus į kitą vietą, nes jie trukdo.

      15. Jis jau seniai skaitomas geriausiu mūsų mokyklos matematiku.

      16. Moteris vos ne vos užsiropštė ant pakylos ir uždainavo.

      17. Mūsų klasėje randasi vis daugiau draugiškų vaikinų ir merginų.

      18. Iš ryto, kaip žinia, jai reikia susikrauti knygas ir skubėti į mokyklą.

      19. Man niekada nesisekė tikslieji mokslai, ypatingai matematika.

      20. Atostogaudamas Šveicarijos kalnuose, sutikau buvusį bendraklasį.

      21. Senyvas žmogus pasitraukė toliau, kad jo nepartrenktų mašina.

      22. Nepripilk kibirų pilnai – sunku bus nešti, juk namai labai toli.

      23. Reikalai netikėtai taip susiklostė, kad man dabar visai ne iki juokų.

      24. Šiais laikais žinoti daug kalbų – ypatingai didelis privalumas.

      25. Visą dieną mąsčiau, kad tą žmogų kažkur tai jau buvau sutikusi.

      26. Mano kursiokai labai mėgsta dalyvauti įvairiuose renginiuose.

      27. Kodėl man nesigauna šis uždavinys, aš niekaip negaliu suprasti.

      28. Kaip nekeista, niekaip neprisimenu, kur randasi mano dokumentai.

      29. Kas liečia mūsų santykius, manau, kad jie yra pakankamai geri.

      30. Jeigu tu neprieštarausi, susitiksime, matomai, sekantį penktadienį.

      31. Pirmadienį susirinkime kolektyvas iškėlė vieningus reikalavimus.

      32. Manau, kad mūsų tauta labai vieninga, kai valstybei gresia pavojus.

      33. Mokyklos krepšinio penkiukė pelnė net keturiasdešimt taškų.

      34. Vakar gavau atlyginimą, todėl apmokėjau visas sąskaitas.

      35. Gydytojas pasakė, kad mano laikysena netaisyklinga.

      36. Sekantį kartą būtinai susitiksime ir su Jonu ir viską aptarsime.

      37. Ar žinai, kad įėjęs į šventorių būtinai turi nusiimti kepurę?

      38. Ji išsiskyrė iš visos minios, nes atrodė kažkaip ypatingai.

      39. Buvo įdomu stebėti, kaip atsiranda vis naujų idėjų.

      40. Ligonio būklė visiems kėlė nerimą: jis buvo viskam abuojas.

 

      5. Pabraukite skliausteliuose nurodytus tinkamus variantus.

      1. Po avarijos ji sunkiai skausmą (pakėlė, iškentė, pernešė, ištvėrė).

      2. Man atrodo, kad jis taip kalbėdamas (perlenkia, perdeda, užlenkia, veidmainiauja, kažką nutyli, ką tai slepia, tik skleidžia pletkus).

      3. Dėl tavo elgesio vakar (apturėjau, patyriau, išgyvenau) didelę gėdą.

      4. Savo pareigas turi (vykdyti, išpildyti, ištesėti, tesėti) visi žmonės.

      5. Tavo sprendimas (neteisingas, netaisyklingas, nepaaiškinamas).

      6. Manau, jog (atpuolė, atkrito, koks tai neaiškus) reikalas ten eiti.

      7. Tu visai be reikalo (pergyveni, nervuojiesi, nerviniesi, išgyveni, graužiesi, kankiniesi, priekaištauji) dėl tokių smulkmenų.

      8. Matyti, kad jis tave (skaito, laiko, vadina, mato) garbingu žmogumi.

      9. Ar žinai, kad šie terminai seniai jau (nenaudojami, nevartojami)?

      10. Šiais metais atostogausime (ilgiau savaitės, ilgiau kaip savaitę, ilgiau negu savaitę, savaitę su viršum, savaitę suvirš, savaitę kitą).

      11. Jis (sutepė, patepė, aptepė, tepė) vežimo ratus, kad geriau suktųsi.

      12. Kūrinyje (sutinkame, randame, pastebime, yra, perskaičiau) daug vaizdingų (posakių, išsireiškimų, žodžių, veiksmažodžių).

      13. Šiandien namo greičiausiai (ateisiu, pareisiu, grįšiu) ne vienas.

      14. Kūrinyje (persipynė, susipynė, pynėsi) net kelios siužetinės linijos.

      15. Joniukas, (berods, rodos, atrodo, matomai), visai neseniai buvo užėjęs ir teiravosi, kada galėtų tave rasti namie.

      16. Aš (skaitau, manau, esu tikras, esu įsitikinęs), kad pasielgta neteisingai, todėl reikia su juo susitikti ir viską išsiaiškinti.

      17. Mano tėvai – jau (pensinio, pensijinio, garbaus) amžiaus žmonės.

      18. Šį ligonį būtina gydyti (raminančiais, raminamaisiais) vaistais.

      19. (Kad suspėti, kad suspėtų, norėdamas suspėti), jis viršijo greitį.

      20. Naujieji vaistai (parduodami, parsiduoda, išrašyti) ampulėmis.

 

      6. Paaiškinkite skyrybą.

      Pagal tą,1 brolau,1 mano, sakysim,2 išradimą namai turėtų būti kaip bičių koriai:3 jie būtų tik vieno aukšto ir visai be langų –4 šviesa įeina pro stogą. Aš manau,5 kad tai nėra nesąmonė.

 

      1. 

      A – įterpinys.

      B – kreipinys.

      C – veiksnys.

 

      2. 

      A – tarinys.

      B – sudėtinio sakinio dėmenys.

      C – įterpinys.

 

      3.

      A – vienas dėmuo aiškina kitą.

      B – sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

      C – po apibendrinamojo žodžio dedamas dvitaškis.

 

      4. 

      A – įterpinys.

      B – sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

      C – priedėlis.

 

      5.

      A – sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

      B – prieš kad visada dedame kablelį.

      C – sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenys.

 

      Karolina taip pat praeitis,1 nors ji šaukte šaukia apie save,2 nes ji –3 jų gyvenimas. Žmonės atsisuko –4 ogi ligonis atsikėlęs. Kol žmogaus nepažįsti,5 atrodo,5 kad puikiausiai galima apsieiti be jo.

 

      1.

      A – išplėstinė aplinkybė.

      B – šalutinis sakinys

      C – atskirti dėmenys.

 

      2.

      A – šalutinis papildinio sakinys.

      B – šalutinis priežasties aplinkybės sakinys.

      C – išplėstinė aplinkybė.

 

      3.

      A – priedėlis.

      B – praleista tarinio jungtis.

      C – atskirti dėmenys.

 

      4. 

      A – sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

      B – sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

      C – aiškinamoji aplinkybė.

 

      5.

      A – įterpinys.

      B – sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys atskirti nuo pagrindinio dėmens atrodo.

      C – vienarūšės sakinio dalys.  

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *